Kai durys tampa protingesnės už šeimininką
Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų durų skambutis buvo paprasčiausias mygtukas su varpu viduje. Paspaudei – skambtelėjo, ir tiek. Dabar tie patys skambučiai moka filmuoti, atpažinti veidus, kalbėtis su svečiais ir net pranešti, kad kurjeris paliko siuntą prie kaimyno durų. Išmanūs durvų skambučiai tapo vienu iš populiariausių namų automatizavimo prietaisų, nors daugelis žmonių vis dar nežino, kaip visa tai veikia po gražia plastikine dėžute ant jų durų rėmo.
Esmė paprasta – tai mažytis kompiuteris su kamera, mikrofonu, garsiakalbiu ir interneto ryšiu. Bet kaip viskas sujungiama į vieną veikiančią sistemą? Kodėl kartais jis praneša apie kiekvieną praeinantį šunį, o kartais nepastebės net kurjerio? Ir svarbiausia – ar tikrai reikia mokėti 200 eurų už skambutį, kai paprastas kainuoja 5?
Kas slepiasi po plastikine danga
Viduje išmanusis skambutis primena miniatiūrinį išmanųjį telefoną. Pagrindinis elementas – procesorius, kuris apdoroja visą informaciją. Šalia jo – kamera, dažniausiai 1080p raiškos, nors brangesniuose modeliuose gali būti ir 2K ar net 4K. Kamera paprastai turi platų matymo kampą, apie 160-180 laipsnių, kad užfiksuotų ne tik žmogų priešais duris, bet ir tai, kas vyksta šonuose.
Judesio jutikliai – tai antrasis svarbiausias komponentas. Dažniausiai naudojami PIR (pasyvieji infraraudonųjų spindulių) jutikliai, kurie reaguoja į šilumos pokyčius. Kai kas nors šiltas (žmogus, šuo, kartais net karštas automobilis) patenka į jų matymo lauką, sistema pabunda ir pradeda įrašinėti. Brangesniuose modeliuose dar pridedamos ir vaizdo analizės funkcijos – dirbtinis intelektas bando atskirti žmogų nuo medžio šakos, linguojančios vėjyje.
Mikrofonas ir garsiakalbis leidžia dvipusį bendravimą. Mikrofonai paprastai turi triukšmo slopinimo funkcijas, nes lauke gali būti vėjuota, važiuoti mašinos ar loti šunys. Garsiakalbis turi būti pakankamai garsus, kad svečias išgirstų jus net pro uždarytas duris, bet ne toks galingas, kad kaimynai išgirstų visą pokalbį.
Wi-Fi modulis – be jo niekas neveiktų. Dauguma šiuolaikinių skambučių veikia 2.4 GHz dažniu, nes jis geriau prasiskverbia pro sienas ir turi didesnį veikimo atstumą. Kai kurie naujesni modeliai palaiko ir 5 GHz, kuris greitesnis, bet silpnesnis.
Maitinimo galvosūkis
Čia prasideda įdomiausia dalis. Išmaniems skambučiams reikia energijos, ir jos reikia nemažai – kamera, procesorius, Wi-Fi modulis, infraraudonoji apšvieta nakčiai. Yra trys pagrindiniai maitinimo būdai, ir kiekvienas turi savo privalumų bei minusų.
Baterijos – patogiausias variantas montavimui, nes nereikia jokių laidų. Tiesiog pritvirtini skambutį prie durų ir viskas. Problema – baterijos išsikrauna. Priklausomai nuo to, kiek kartų per dieną aktyvuojasi skambutis, baterija gali išlaikyti nuo dviejų mėnesių iki pusmečio. Žiemą baterijos išsikreipia greičiau, nes šaltis jiems nepatinka. Kai kurie gamintojai siūlo keičiamas baterijas, kiti – įkraunamas. Įkraunamų problema – reikia nuimti visą skambutį ir kelias valandas laikyti prijungtą prie elektros.
Laidiniai – jei jūsų namuose jau yra senas skambučio laidai su transformatoriumi, galite juos panaudoti. Dauguma išmaniųjų skambučių veikia su 8-24V kintamąja srove. Čia svarbu žinoti, kad ne visi seni transformatoriai tinka – kai kurie per silpni. Be to, jei turite mechaninį skambutį viduje (tą seną „ding-dong” varpetuką), gali tekti įdiegti specialų rezistorių, kad sistema veiktų stabiliai.
Hibridiniai sprendimai – kai kurie modeliai gali veikti ir su baterijomis, ir su laidais. Laidai palaiko bateriją įkrautą, bet jei dingsta elektra, skambutis toliau veikia nuo baterijos. Protingiausias variantas, bet ir brangiausias.
Kaip vaizdas keliauja į jūsų telefoną
Paspaudžia kas nors mygtuką arba judesio jutiklis užfiksuoja judėjimą. Per kelias milisekundes procesorius pabunda iš budėjimo režimo ir įjungia kamerą. Kamera pradeda filmuoti ir siunčia vaizdo srautą procesoriui. Čia vyksta pirmasis svarbus dalykas – vaizdo suspaudimas.
Nesuglaudintą HD vaizdo srautą siųsti per internetą būtų neįmanoma – per daug duomenų. Todėl naudojami suspaudimo algoritmai, dažniausiai H.264 arba naujesnis H.265. Jie sumažina duomenų kiekį maždaug 100-200 kartų, išlaikydami priimtiną kokybę. Kuo geresnis procesorius, tuo geriau jis suspaudžia vaizdą neprarasdamas kokybės.
Suspaustas vaizdo srautas siunčiamas per Wi-Fi į jūsų namų maršrutizatorių, o iš ten – į gamintojo debesinius serverius. Taip, dauguma skambučių nesiunčia vaizdo tiesiogiai į jūsų telefoną – jis pirmiausia keliauja į Amazon, Google ar kito gamintojo serverius. Ten jis saugomas (jei turite prenumeratą), analizuojamas (jei įjungtas AI atpažinimas) ir tik tada persiunčiamas į jūsų išmanųjį telefoną.
Visa ši kelionė paprastai užtrunka 2-5 sekundes. Skamba greitai, bet kai stovite prie durų ir laukiate, kol šeimininkas atsakys, gali atrodyti kaip amžinybė. Vėlavimas priklauso nuo kelių dalykų: jūsų Wi-Fi greičio, interneto ryšio kokybės, gamintojo serverių apkrovos ir jūsų telefono interneto greičio.
Dirbtinis intelektas ir klaidingų alarmų problema
Ankstyvieji išmanieji skambučiai turėjo vieną milžinišką problemą – jie siųsdavo pranešimus dėl visko. Pravažiavo automobilis? Pranešimas. Nuskrido paukštis? Pranešimas. Susiūbavo medžio šaka? Pranešimas. Po savaitės žmonės tiesiog išjungdavo visus pranešimus ir skambutis tapdavo bevertis.
Todėl gamintojai pradėjo diegti dirbtinį intelektą. Šiuolaikiniai skambučiai bando atskirti skirtingus objektus – žmones, gyvūnus, automobilius, siuntas. Kaip tai veikia? Yra du būdai.
Pirmasis – analizė pačiame įrenginyje. Brangesni skambučiai turi specialius AI procesorius, kurie gali atpažinti objektus vietoje. Tai greičiau ir neatskleidžia jūsų privatumo, nes vaizdas nekeliauja į debesį. Bet tokių procesorių įdėjimas brangina įrenginį ir didina energijos suvartojimą.
Antrasis – analizė debesyje. Vaizdas siunčiamas į gamintojo serverius, kur galingi kompiuteriai analizuoja, kas užfiksuota. Tai leidžia naudoti sudėtingesnius algoritmus ir nuolat juos tobulinti. Bet reikia prenumeratos (paprastai 3-10 eurų per mėnesį) ir vaizdas keliauja per trečiųjų šalių serverius.
AI atpažinimas vis dar netobulas. Kartais kurjerio uniforma gali būti palaikyta gyvūnu. Arba šešėlis nuo medžio – žmogumi. Bet technologija gerėja – naujausi modeliai teisingai atpažįsta objektus apie 90-95% atvejų.
Nakties matymas ir kitos gudrios funkcijos
Kai temsta, įsijungia infraraudonieji LED diodai. Jie šviečia šviesa, kurios žmogaus akis nemato, bet kamera – taip. Todėl naktinis vaizdas būna juodai baltas. Kuo daugiau IR diodų ir kuo jie galingesni, tuo geriau matysis tamsoje. Paprastai veikia iki 5-8 metrų atstumu.
Kai kurie naujesni modeliai turi spalvotą nakties matymą. Jie naudoja labai jautrias kameras ir papildomus baltos šviesos LED diodus, kurie šviečia labai silpnai – žmogus vos pastebi, bet kamerai pakanka. Rezultatas – spalvotas vaizdas net tamsoje.
Dar viena įdomi funkcija – iš anksto įrašyti atsakymai. Jei negalite atsakyti iš karto, skambutis gali automatiškai paleisti jūsų įrašytą žinutę: „Labas, esu užsiėmęs, palikite siuntą prie durų” arba „Grįšiu po valandos”. Kai kurie modeliai net turi AI, kuris bando suprasti, ko nori svečias, ir parenka tinkamą atsakymą.
Zonų nustatymas – galite nubrėžti virtualias linijas ir pasakyti skambučiui stebėti tik tam tikras sritis. Pavyzdžiui, ignoruoti šaligatvį, kur vaikšto praeiviai, bet reaguoti į taką link jūsų durų. Tai labai sumažina klaidingus pranešimus.
Saugumas ir privatumas – ar kas nors jus stebi?
Čia prasideda jautrus klausimas. Jūsų durvų skambutis filmuoja ne tik jūsų namus, bet dažnai ir gatvę, kaimynų namus, praeinančius žmones. Ar tai legalu? Ar saugu?
Dauguma šalių leidžia filmuoti savo nuosavybę ir nedidelę aplinką, bet ne kaimynų langus ar viešas erdves be pagrįstos priežasties. Jei jūsų skambutis filmuoja pusę gatvės, gali kilti problemų. Lietuvoje BDAR reikalauja informuoti žmones, kad jie filmuojami, nors praktikoje niekas nededa lipdukų „Čia filmuoja durvų skambutis”.
Saugumo požiūriu – vaizdas paprastai šifruojamas kelionėje į debesį. Bet ar patys gamintojai gali jį matyti? Teoriškai – taip. Praktiškai – dauguma rimtų kompanijų teigia, kad žiūri tik gavę teisėsaugos užklausą. Bet buvo skandalų, kai paaiškėjo, kad Amazon leido darbuotojams žiūrėti Ring skambučių įrašus „kokybės tikrinimo” tikslais.
Jei norite maksimalaus privatumo, rinkitės skambučius su vietine saugykla (SD kortele) ir galimybe veikti be debesies. Bet tada prarandate daug funkcijų – pranešimus telefone, nuotolinį peržiūrėjimą iš bet kur, AI analizę.
Dar viena rizika – įsilaužimai. Jei jūsų Wi-Fi slaptažodis silpnas arba skambučio programinė įranga seniai neatnaujinta, kas nors gali įsilaužti ir stebėti jūsų duris. Todėl visada naudokite stiprius slaptažodžius ir įjunkite dviejų faktorių autentifikaciją.
Kaip išsirinkti ir ką reikia žinoti prieš perkant
Pirmiausia pagalvokite apie maitinimą. Jei turite senus skambučio laidus – puiku, galite rinktis laidinius modelius. Jei ne – baterijos, bet būkite pasirengę kas kelis mėnesius jas krauti ar keisti.
Antra – jūsų Wi-Fi stiprumas prie durų. Atsineškite telefoną prie įėjimo ir pažiūrėkite, kiek „lazdelių” rodo. Jei mažiau nei trys iš penkių, gali būti problemų. Galbūt reikės Wi-Fi stiprintuvo arba skambučio su geresne antena.
Trečia – prenumeratos kaštai. Daugelis skambučių veikia ir be prenumeratos, bet tada prarandate vaizdo įrašų saugojimą ir pažangias funkcijas. Ring nori 4 eurų per mėnesį vienam įrenginiui, Nest – apie 6 eurų, Eufy siūlo nemokamą vietinę saugyklą. Per metus tai gali būti 50-100 eurų papildomai.
Ketvirta – ekosistema. Jei jau turite Google Home ar Amazon Alexa, logiška rinktis su jais suderinamą skambutį. Galėsite pasakyti „Ok Google, parodyk priekinės durys” ir pamatyti vaizdą TV ekrane.
Penkta – vaizdo kokybė ir kampas. 1080p pakanka, bet jei turite ilgą taką iki durų, gali prireikti geresnės raiškos. Kampas – kuo platesnis, tuo geriau, bet ne mažiau 140 laipsnių.
Šešta – atsparumas orams. Jei jūsų durys neapsaugotos stogeliu, reikia skambučio su aukštu IP reitingu (bent IP65). Kitaip po pirmo lietaus turėsite brangų plastikinį gabalą.
Kai technologija tampa kasdieniu pagalbininku
Išmanieji durvų skambučiai nėra tobuli. Jie kartais vėluoja, kartais klysta, kartais tiesiog nustoja veikti be jokios priežasties. Bet kai veikia gerai – tai tikrai patogu. Matai, kas paliko siuntą, kai buvai darbe. Gali pasakyti kurjeriui, kur palikti paketą. Gali patikrinti, ar vaikai grįžo iš mokyklos. Arba tiesiog ignoruoti atvykusius Jehovos liudininkus nepakeldamas iš sofos.
Technologija sparčiai tobulėja. Prieš penkerius metus skambutis su kamera buvo egzotika už 300 eurų. Dabar normalų modelį galima nusipirkti už 100. Po penkerių metų tikriausiai turėsime skambučius, kurie atpažins veidus, automatiškai atidarys duris patikimiems žmonėms ir užsakys picą, kai pamatys, kad grįžtate iš darbo išalkę.
Bet kol kas – tai vis dar tik protingas skambutis. Kuris kartais elgiasi kvailai, bet dažniausiai padaro tai, ko iš jo tikimės. Ir jei esate pasirengę susitaikyti su smulkiomis problemomis, jis tikrai gali padaryti jūsų gyvenimą šiek tiek patogesnį. O gal net saugesnį, nors tai jau priklauso nuo to, ar tikrai žiūrite tuos pranešimus, ar tiesiog juos ignoruojate kaip ir visus kitus telefono signalus.