Aštuoniasdešimtieji – tai dešimtmetis, kuris technologijų istorijoje užima ypatingą vietą. Tuo metu gimė daugelis sprendimų, kurie iki šiol formuoja mūsų kasdienybę. Nuo pirmųjų asmeninių kompiuterių iki kompaktinių diskų, nuo mobiliųjų telefonų iki video žaidimų konsolių – visa tai prasidėjo būtent tada, kai pasaulyje skambėjo sintetinė muzika ir žmonės vilkėjo ryškius kostiumus.
Asmeninių kompiuterių revoliucija
1981-ieji metai tapo lūžio tašku – IBM pristatė savo pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC. Tačiau tikroji revoliucija prasidėjo dar anksčiau, kai Apple II jau buvo užkariavęs širdis ir namus. Šie kompiuteriai veikė labai paprastai: procesorius skaitė instrukcijas iš atminties, vykdė skaičiavimus ir rezultatus rodė monitoriuje arba išsaugodavo diske.
Tuometiniai kompiuteriai turėjo vos kelis kilobaitus operatyviosios atminties. Pavyzdžiui, Commodore 64 turėjo 64 KB RAM – tai maždaug tiek, kiek šiandien užima viena nuotrauka telefone. Bet kaip jiems pavykdavo veikti su tokiais apribojimais? Programuotojai buvo tikri magai – jie išmokdavo išspausti maksimumą iš kiekvieno baito. Kiekviena instrukcija buvo kruopščiai apgalvota, kiekvienas pikselis ekrane – tiksliai apskaičiuotas.
Duomenų saugojimas vyko magnetinėse diskuose. 5,25 colio diske tilpdavo vos 360 KB duomenų, o vėliau atsiradusios 3,5 colio – iki 1,44 MB. Šie diskai veikė panašiai kaip šiuolaikiniai kietieji diskai, tik daug lėčiau. Magnetinė galvutė skaitydavo duomenis nuo besisukančio magnetinio paviršiaus, o informacija buvo užkoduota kaip magnetinių laukų pokyčiai.
Garso technologijų šuolis
Aštuoniasdešimtųjų pradžioje muzikos pramonė išgyveno tikrą revoliuciją – atsirado kompaktinis diskas. Sony ir Philips bendromis jėgomis sukūrė technologiją, kuri visiškai pakeitė tai, kaip klausome muzikos. CD veikia optinio skaitymo principu: lazeris nušviečia disko paviršių, kuriame informacija užkoduota kaip mikroskopiniai duobutės ir kauburėliai.
Skaitmeninė garso technologija buvo revoliucinga ne tik dėl garso kokybės. CD galėjo saugoti apie 74 minutes muzikos – šis skaičius, beje, buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Philips vadovas norėjo, kad tilptų visa Bethoveno 9-oji simfonija. Duomenys diske buvo užkoduoti 16 bitų tikslumu ir 44,1 kHz dažniu – šie standartai išliko iki šiol.
Tuo pačiu metu populiarėjo ir Walkman – Sony išradimas, leidęs klausytis muzikos bet kur. Šis prietaisas veikė gana paprastai: magnetinė galvutė skaitė signalą nuo kasetos juostos, stiprintuvas jį sustiprindavo, o ausinės paversdavo elektrinius signalus garso bangomis. Walkman tapo ne tik technologijos, bet ir kultūros fenomenu.
Pirmieji mobilieji ryšiai
1983 metais Motorola pristatė DynaTAC 8000X – pirmąjį komercinį mobilųjį telefoną. Šis 800 gramų sveriantis „plytos” formos prietaisas galėjo veikti vos 30 minučių pokalbio režimu, o įkrauti jį reikėjo 10 valandų. Bet kaip jis veikė?
Mobilusis ryšys rėmėsi ląstelių principu. Teritorija buvo padalinta į šešiakampius plotus – ląsteles, kiekvienoje iš jų stovėjo bazinė stotis. Kai skambindavote, telefonas ieškodavo artimiausios bazinės stoties, užmegzdavo ryšį radijo bangomis, o bazinė stotis perduodavo signalą į telefono tinklą. Jei judėdavote, sistema automatiškai „perduodavo” jūsų skambutį kitai bazinei stočiai.
Tuometiniai telefonai naudojo analoginį signalą – jūsų balso bangos buvo tiesiogiai paverčiamos elektriniais signalais ir perduodamos radijo bangomis. Tai reiškė, kad garso kokybė priklausė nuo atstumo iki bazinės stoties ir oro sąlygų. Kuo toliau buvote, tuo daugiau triukšmo girdėdavote.
Video žaidimų aukso amžius
Aštuoniasdešimtieji tapo video žaidimų kultūros gimimo liudytojais. Nintendo Entertainment System (NES), pristatyta 1985 metais, ne tik išgelbėjo žaidimų pramonę po 1983 metų krizės, bet ir nustatė standartus, kuriais vadovaujamasi iki šiol.
NES veikė 8-bitų procesoriumi, kuris galėjo apdoroti 256 skirtingas spalvas vienu metu. Žaidimai buvo saugomi kartridžuose – plastikinėse dėžutėse su mikroschemomis viduje. Kai įkišdavote kartridžą į konsolę, procesorius tiesiogiai skaitydavo instrukcijas iš kartridžo atminties. Tai buvo daug greičiau nei kraunant duomenis iš disko.
Garso sintezė vyko per specialų garso čipą, kuris galėjo generuoti kelis tonus vienu metu. Programuotojai mokėjo kurti sudėtingas melodijas naudodami tik keturis garso kanalus. Šis apribojimas privertė juos būti kūrybiškus – daugelis tuometinių žaidimų melodijų tapo kultinėmis ir atpažįstamos iki šiol.
Žaidimų grafika buvo sudaryta iš 8×8 pikselių dydžio „plytelių” (tiles). Procesorius kombinuodavo šias plyteles, sukurdamas sudėtingus vaizdus. Personažai buvo piešiami kaip „sprite’ai” – maži grafiniai objektai, kuriuos galima buvo judinti ekrane nepriklausomai nuo fono.
Namų elektronikos sprogimas
Aštuoniasdešimtieji atnešė elektronikos prietaisų invaziją į namus. VHS magnetofonai leido žmonėms įrašinėti televizijos laidas ir žiūrėti filmus namuose. Šie prietaisai veikė magnetinio įrašymo principu – video ir garso signalai buvo paverčiami magnetiniais laukais ant juostos.
VHS juosta judėjo spirale aplink besisukantį būgną su magnetinėmis galvutėmis. Skirtingai nuo garso kasetės, kur juosta juda tiesiai, video signalui reikėjo daug didesnio duomenų pralaidumo. Spiralinis judėjimas leido „sutalpinti” daug daugiau informacijos toje pačioje juostos ilgio dalyje.
Mikrobangų krosnelės tapo kitu namų technikos fenomenu. Jos veikia 2,45 GHz dažnio mikrobangomis, kurios priverčia vandens molekules virpėti apie 2,45 milijardo kartų per sekundę. Šis virpėjimas generuoja šilumą, kuri šildo maistą iš vidaus. Magnetronas – specialus vamzdis – generuoja šias mikrobangas, o metalinė krosnis jas atsispindi ir koncentruoja maiste.
Pirmieji interneto žingsniai
Nors internetas, kokį pažįstame šiandien, atsirado vėliau, aštuoniasdešimtaisiais buvo padėti jo pamatai. ARPANET – interneto protėvis – jau jungė universitetus ir tyrimų centrus. Duomenų perdavimas vyko paketų principu: informacija buvo skaidoma į mažus blokus, kiekvienas su adreso informacija, ir siunčiama per tinklą nepriklausomai.
Tuomet atsirado ir pirmieji elektroninio pašto standartai. El. laiškas buvo paprastas tekstinis failas su specialiais antraštės laukais, nurodančiais siuntėją, gavėją ir temą. SMTP (Simple Mail Transfer Protocol) protokolas, sukurtas 1982 metais, iki šiol yra pagrindinis el. pašto perdavimo standartas.
Modemas – prietaisas, leidžiantis kompiuteriams bendrauti telefono linijomis – tapo tiltu tarp atskirų kompiuterių. Jis veikė moduliacijos ir demoduliacijos principu: skaitmeniniai duomenys buvo paverčiami garso tonais, perduodami telefono linija, o gavėjo gale vėl paverčiami skaitmeniniais duomenimis. Tipinis 1980-ųjų modemas galėjo perduoti 1200-2400 bitų per sekundę – šiandien tokiu greičiu net paprastas tinklalapis krautųsi kelias minutes.
Technologijų palikimas ir šiandienos poveikis
Žvelgiant atgal, aštuoniasdešimtųjų technologijos gali atrodyti primityvios, bet jų poveikis buvo milžiniškas. Daugelis tuomet sukurtų principų ir standartų išliko iki šiol. CD audio formatas vis dar naudojamas, x86 procesorių architektūra, pradėta Intel 8086, tebėra dominuojanti asmeniniuose kompiuteriuose.
Jei šiandien turite senų technologijos prietaisų iš aštuoniasdešimtųjų, jie gali būti ne tik nostalgijos objektai, bet ir vertingi kolekcionavimo daiktai. Commodore 64 ar originalus Nintendo vis dar veikia, jei juos tinkamai prižiūrite. Svarbu saugoti juos nuo drėgmės ir temperatūros svyravimų, o disketes ir kasetes laikyti vertikaliai.
Aštuoniasdešimtųjų technologijos moko mus svarbios pamokos: apribojimai skatina kūrybiškumą. Tuometiniai inžinieriai ir programuotojai, turėdami minimalius išteklius, sukūrė sprendimus, kurie ne tik veikė, bet ir tapo kultūros dalimi. Šiandien, kai turime beribius išteklius, kartais pamirštame, kad paprastumas ir efektyvumas yra ne mažiau svarbūs nei galimybės.
Tas dešimtmetis parodė, kad technologijos sėkmė priklauso ne tik nuo techninių parametrų, bet ir nuo to, kaip jos keičia žmonių gyvenimą. Walkman, asmeniniai kompiuteriai, video žaidimai – visi šie išradimai tapo sėkmingi ne dėl to, kad buvo techniškai tobuli, bet dėl to, kad davė žmonėms naujas galimybes ir džiaugsmą.