Mario – tai ne tik žaidimas, bet tikra kultūros reiškinys, kuris jau keturiasdešimt metų formuoja žaidimų industriją. Šis raudonais drabužiais vilkintis santechnikas tapo vienu atpažįstamiausiu personažu pasaulyje, o jo nuotykiai Grybų karalystėje paveiks ne vieną kartą. Bet kaip iš tiesų veikia Mario žaidimai? Kokie technologiniai sprendimai slepiasi už šių, atrodytų, paprastų platformų?
Nuo Donkey Kong iki Super Mario Bros – kaip gimė legenda
1981-aisiais Nintendo darbuotojas Šigeru Mijamoto sukūrė personažą, kuris iš pradžių vadinosi Jumpman. Šis vyrukas turėjo išgelbėti merginą iš beždžionės Donkey Kong nagų. Kodėl jis turėjo ūsus ir kepurę? Visai ne dėl dizaino sprendimų – tiesiog tuometiniai kompiuteriai negalėjo atkurti smulkių detalių, todėl ūsai buvo lengviau atvaizduojami nei lūpos, o kepurė – nei plaukai.
Mario vardas atsirado atsitiktinai. Nintendo Amerika biuras buvo išsinuomotas iš Mario Segale, ir darbuotojai pajuokavo, kad personažas panašus į šeimininką. Taip Jumpman tapo Mario, o jo profesija – santechnikas – buvo pasirinkta dėl žaidimo „Mario Bros” (1983), kur veikėjas turėjo keliauti kanalizacijos vamzdžiais.
Tikrasis proveržis įvyko 1985-aisiais su „Super Mario Bros” Nintendo Entertainment System (NES) konsolei. Šis žaidimas ne tik išgelbėjo žaidimų industriją po 1983-ųjų krizės Amerikoje, bet ir nustatė standartus, kuriais vadovaujamasi iki šiol.
Technologinis stebukas 8-bitų eroje
NES konsole turėjo tik 2KB operatyviosios atminties ir 2MHz procesorių. Kaip tokiomis sąlygomis sukurti sklandų, spalvingą žaidimą? Nintendo inžinieriai panaudojo keletą genialių sprendimų.
Pirmiausia – sprite’ų sistema. Kiekvienas judantis objektas (Mario, priešai, monetos) buvo atskirai piešiamas ant fono. NES galėjo vienu metu rodyti tik 64 sprite’us, o vienoje linijoje – ne daugiau kaip 8. Štai kodėl kartais Mario žaidimuose objektai „mirksi” – tai ne klaida, o techninis apribojimas.
Antra – scrolling technologija. Fono vaizdas buvo sudarytas iš 8×8 pikselių plytelių, kurios kartojosi. Tai leido sukurti iliuziją, kad Mario juda per didžiulius lygius, nors iš tiesų visa informacija tilpo nedidelėje atmintinėje.
Trečia – garso sintezė. NES turėjo 5 garso kanalus: du kvadratinių bangų, vieną trikampės bangos, vieną triukšmo ir vieną delta moduliacijos. Koji Kondo, žaidimo kompozitorius, sugebėjo iš šių apribojimų sukurti vieną žymiausių melodijų žaidimų istorijoje.
Fizikos dėsniai Mario pasaulyje
Mario žaidimų fizika tik atrodo paprasta. Iš tiesų ji kruopščiai subalansuota, kad žaidimas būtų malonus ir intuityvus. Paimkime Mario šuolį – jis nėra realistiškas, bet jaučiasi teisingai.
Mario šuolio trajektorija susideda iš kelių fazių. Pirma – greitėjimas aukštyn, kuris palaipsniui lėtėja dėl „gravitacijos”. Antra – viršūnės taškas, kur Mario trumpam sustoja ore. Trečia – kritimas žemyn, kuris vyksta šiek tiek greičiau nei kilimas. Šis asimetriškas šuolis suteikia žaidėjui daugiau kontrolės ir laiko priimti sprendimus.
Svarbus elementas – „coyote time” arba „kojoto laikas”. Net kai Mario nubėga nuo platformos krašto, jis dar trumpą akimirką gali šokti. Šis 0,1-0,2 sekundės intervalas daro žaidimą malonesnį, nes žaidėjas jaučiasi, kad jo veiksmai tiksliai atspindimi.
Panašiai veikia ir „jump buffering” – jei paspausite šuolio mygtuką šiek tiek per anksti, žaidimas „atsimins” šį veiksmą ir įvykdys, kai Mario palies žemę. Tokie smulkūs sprendimai daro Mario žaidimus tokius malonius valdyti.
Procedūrinis lygių dizainas ir slapti algoritmai
Nors pirmieji Mario žaidimai buvo sukurti rankomis, vėlesniuose projektuose Nintendo pradėjo eksperimentuoti su procedūriniu turinio generavimu. „Super Mario Bros 3” jau turėjo sistemą, kuri automatiškai generuodavo tam tikrus lygių elementus.
Vienas įdomiausių pavyzdžių – „Super Mario World” slapti keliai ir paslėpti blokai. Žaidimas naudoja algoritmus, kurie analizuoja žaidėjo elgesį ir pakoreguoja sunkumo lygį. Jei žaidėjas dažnai miršta tam tikroje vietoje, žaidimas gali „atsitiktinai” sugeneruoti papildomą gyvybę netoliese.
„New Super Mario Bros” serija ėjo dar toliau. Šie žaidimai stebi, kiek kartų žaidėjas mirė konkrečiame lygyje, ir po tam tikro skaičiaus nesėkmių pasiūlo „Super Guide” – automatinį žaidimo režimą, kuris parodys, kaip įveikti sunkų ruožą.
3D revoliucija: nuo 2D į erdvę
1996-ųjų „Super Mario 64” buvo tikras technologinis šuolis. Pereiti nuo 2D į 3D – tai ne tik grafikos klausimas, bet visiškai naujas požiūris į žaidimo mechanikas.
Pagrindinė problema buvo kamera. 2D žaidimuose kamera fiksuota, bet 3D erdvėje ji turi sekti žaidėją, vengti sienų, rodyti svarbius objektus. Nintendo sukūrė „lakios kameros” sistemą, kuri automatiškai randa geriausią kampą, bet leidžia žaidėjui ją koreguoti.
Mario judėjimas taip pat buvo revoliucinis. Vietoj diskrečių veiksmų (eiti/bėgti/šokti) žaidėjas gavo analoginį valdymą. Lengvai palinkus lazdelę Mario eina, stipriau – bėga. Šuolio nuotolis priklauso nuo bėgimo greičio. Tai buvo pirmasis žaidimas, kuris tikrai išnaudojo Nintendo 64 analoginio valdytuvo galimybes.
Fizikos variklis taip pat buvo unikalus. Mario galėjo šliaužti ant pilvuko, ropštis sienomis, plaukti vandenyje. Kiekviena paviršiaus medžiaga turėjo skirtingas savybes – ant ledo Mario slydėjo, smėlyje judėjo lėčiau, vandenyje galėjo nardyti.
Modernūs Mario žaidimai: technologijų simfonija
Šiuolaikiniai Mario žaidimai – tai technologijų šedevrai, kurie atrodo paprasti, bet slepia neįtikėtiną sudėtingumą. „Super Mario Odyssey” Nintendo Switch konsolei demonstruoja, kaip toli nuėjo žaidimų technologijos.
Žaidimas naudoja hibridinį renderinimo metodą. Artimi objektai piešiami aukšta raiška, tolimi – žemesne, bet specialūs algoritmai užtikrina, kad perėjimas būtų nematomos. Tai leidžia palaikyti 60 kadrų per sekundę greitį net nešiojamame režime.
Mario kepurė Cappy – tai ne tik žaidimo mechanika, bet ir technologinis iššūkis. Kai Mario meta kepurę, ji turi fiziškai sąveikauti su aplinka, atsimušti nuo sienų, sekti realistišką trajektoriją. Tuo pačiu metu žaidimas turi apskaičiuoti, į kurį objektą kepurė gali „įsikelti” ir kaip tai paveiks žaidimo mechanikas.
Dirbtinis intelektas taip pat žengė į priekį. Priešai dabar ne tik seka iš anksto nustatytus maršrutus, bet reaguoja į žaidėjo veiksmus. Goomba pamatęs Mario gali pabėgti arba šaukti pagalbos. Koopa Troopa gali paslėpti savo šarvą, jei žaidėjas per dažnai juo naudojasi kaip sviedinio.
Paslaptys, kodai ir easter egg’ai
Mario žaidimai garsūs savo paslėptais elementais. Bet ar žinojote, kad daugelis jų atsirado ne specialiai, o dėl programavimo klaidų, kurios tapo „funkcijomis”?
Garsiausia – „Minus World” pirmajame „Super Mario Bros”. Patekti į -1 lygį galima išnaudojant programos klaidą 1-2 lygyje. Šis „lygis” iš tiesų yra sugadintas 2-2 lygis, kuris kartojasi be galo. Nintendo programuotojai apie šią klaidą žinojo, bet jos netaisė, nes tai reikalavo perrašyti daug kodo.
Kitas įdomus pavyzdys – warp zones. Šie „teleportai” buvo sukurti ne kaip slaptas elementas, o kaip programuotojų įrankis greitam testavimui. Bet žaidėjai juos atrado ir Nintendo nusprendė palikti kaip paslėptą funkciją.
„Super Mario Bros 3” turi vieną didžiausių paslapčių žaidimų istorijoje. Visas žaidimas – tai spektaklis! Atkreipkite dėmesį į šešėlius – jie krinta ant fono, tarsi objektai būtų ant scenos. Lygiai prasideda užuolaidų pakėlimu ir baigiasi jų nuleidimu. Net Mario „miršta” nukritęs už scenos krašto.
Kai pikseliai tampa amžini
Mario fenomenas parodo, kaip technologiniai apribojimai gali tapti kūrybingumo varikliu. 8-bitų eros programuotojai, turėdami vos kelis kilobaitus atminties, sukūrė žaidimus, kurie ir šiandien žavimu savo elegancija ir išradingumu.
Šiuolaikiniai Mario žaidimai, nors ir naudoja pažangiausias technologijas, išlaiko tą patį filosofijos branduolį – paprastumas, intuityvi valdymas ir malonumas. Nintendo inžinieriai suprato, kad technologijos turi tarnauti žaidėjo patirčiai, o ne atvirkščiai.
Galbūt būtent dėl to Mario išlieka aktualus. Kol kiti žaidimai varžosi dėl realistiškiausios grafikos ar sudėtingiausių mechanikų, Mario koncentruojasi į tai, kas svarbiausia – smagų žaidimą. Ir panašu, kad šis raudonais drabužiais vilkintis santechnikas dar ilgai šokinės per mūsų ekranus, primindamas, kad geriausi technologiniai sprendimai dažnai būna paprasčiausi.