Kas iš tikrųjų yra tas HDR
Turbūt pastebėjote, kad pastaraisiais metais kiekvienas televizorius reklamuojamas su trimis raidėmis – HDR. Pardavėjai žadina, gamintojų reklamos šaukia, o mes stovime parduotuvėje ir galvojame: dar vienas marketingo triukas ar tikrai verta dėmesio? Atsakymas paprastas – HDR (High Dynamic Range) tikrai keičia žaidimo taisykles, tik reikia suprasti, kaip tai veikia.
Paprasčiausiai tariant, HDR leidžia televizoriui rodyti tamsesnius tamsius ir šviesesnius šviesius vaizdus nei įprasti ekranai. Skamba keistai? Įsivaizduokite, kad žiūrite filmą, kuriame veikėjas stovi tamsoje ir laiko žibintuvėlį. Įprastame televizoriuje arba matote veikėją, bet žibintuvėlis atrodo pilkas, arba žibintuvėlis tikrai šviesus, bet veikėjo veidas paskęsta tamsoje. HDR leidžia matyti abu dalykus vienu metu – ir tamsias detales, ir tikrai ryškią šviesą.
Tradicinis SDR (Standard Dynamic Range) vaizdas gali perteikti apie 16 milijonų spalvų, o tai skamba daug. Bet gamtoje mūsų akys mato nepalyginamai daugiau niuansų. HDR stengiasi sumažinti šį atotrūkį tarp to, ką matome gyvenime, ir to, ką gali parodyti ekranas.
Kaip televizorius sukuria platesnį dinaminį diapazoną
Technologija nėra magija, nors kartais taip atrodo. HDR veikia keliais lygmenimis vienu metu. Pirmiausia reikia, kad pats turinys būtų sukurtas HDR formatu – tai reiškia, kad filmuojant kamera užfiksuoja daugiau informacijos apie šviesą ir spalvas nei įprastai. Tai tarsi fotografuotumėte RAW formatu vietoj JPG – daugiau duomenų, daugiau galimybių.
Kai šis turinys patenka į televizorių, prasideda tikrasis darbas. Televizoriaus procesorius analizuoja kiekvieną kadrą ir nusprendžia, kurias vietas padaryti tamsesnes, kurias šviesesnes. Moderniuose televizoriuose šis procesas vyksta tūkstančius kartų per sekundę.
Svarbiausia HDR dalis – tai ekrano ryškumas. Įprastas televizorius pasiekia apie 300-400 nitų (tai šviesumo mato vienetas). HDR televizoriai gali pasiekti 1000, 2000, o kai kurie net 4000 nitų. Tai reiškia, kad saulės atspindys vandenyje ar sprogimas filme tikrai atrodo ryškus, o ne pilkai baltas.
Bet ryškumas be kontrasto nieko nereiškia. Čia į žaidimą įsijungia local dimming technologija. Paprastai tariant, ekrano apšvietimas padalintas į zonas, kurios gali šviestis nepriklausomai viena nuo kitos. Kai ekrano viršuje naktinis dangus, o apačioje laužas, viršutinės zonos užgęsta beveik visiškai, o apatinės švyti visu pajėgumu.
Skirtingi HDR standartai ir jų karas
Kaip ir su daugeliu technologijų, HDR atveju turime ne vieną, o kelis standartus. Ir čia prasideda painiava, kuri daugelį žmonių atbaido nuo šios puikios technologijos.
HDR10 – tai pagrindinis ir labiausiai paplitęs standartas. Jis nemokamas, todėl beveik visi gamintojai jį palaiko. Problema ta, kad HDR10 naudoja statinius metaduomenis – tai reiškia, kad nustatymai taikomi visam filmui, o ne kiekvienam kadrui atskirai. Tarsi nustatytumėte vieną temperatūrą visam namui, nesvarbu, ar tai miegamasis, ar virtuvė.
Dolby Vision – tai premium standartas, kurį sukūrė garso technologijų gigantė Dolby. Jis naudoja dinaminius metaduomenis, kurie pritaikomi kiekvienam kadrui ar net scenai. Rezultatas – tikslesnis ir įspūdingesnis vaizdas. Bet už šią technologiją gamintojai moka licencijos mokestį, todėl ji dažniau randama brangesniuose modeliuose.
HDR10+ – tai Samsung ir kelių kitų kompanijų atsakas į Dolby Vision. Taip pat naudoja dinaminius metaduomenis, bet yra nemokamas. Problema – mažiau turinio palaikymas nei Dolby Vision.
HLG (Hybrid Log-Gamma) – šis standartas sukurtas transliacijoms, ypač televizijai. BBC ir NHK bendradarbiavo kuriant šį formatą, kuris suderinamas su įprasta įranga. Jei žiūrite sporto transliacijas ar žinias, greičiausiai matote būtent HLG.
Ar jūsų televizorius tikrai rodo HDR
Štai čia slypi didžiausias pokštas – ne visi televizoriai su HDR etikete tikrai gerai rodo HDR turinį. Kai kurie pigūs modeliai techniškai palaiko HDR signalą, bet neturi nei pakankamai ryškumo, nei kontrasto, kad tai būtų pastebima.
Kad televizorius tikrai gerai rodytų HDR, jam reikia pasiekti bent 600-700 nitų ryškumą. Idealiu atveju – 1000 ar daugiau. Taip pat svarbu turėti gerą local dimming sistemą. OLED televizoriai čia turi pranašumą – kiekvienas pikselis švyti atskirai, todėl gali visiškai užgesti, sukurdamas tobulą juodą spalvą.
LCD televizoriuose local dimming gali būti įgyvendintas skirtingai. Pigiausi modeliai turi edge-lit apšvietimą – LED juostos tik ekrano kraštuose. Geresni naudoja full array local dimming (FALD) – LED paskirstyti po visu ekranu. Kuo daugiau zonų, tuo geriau. Geri televizoriai turi šimtus zonų, premium modeliai – tūkstančius.
Mini-LED technologija, kurią dabar aktyviai diegia gamintojai, naudoja daug mažesnius LED, todėl galima sukurti daugiau zonų mažesniame plote. Tai leidžia pasiekti beveik OLED lygio kontrastą, bet su didesniu ryškumu.
Kur rasti HDR turinį ir kaip jį paleisti
Turite puikų HDR televizorių, bet jei žiūrite įprastus kabelinės televizijos kanalus, jokio skirtumo nepastebėsite. HDR turinys dar nėra visur, bet jo vis daugėja.
Netflix, Amazon Prime Video, Disney+, Apple TV+ – visos šios platformos siūlo daug HDR turinio. Netflix dažniausiai naudoja Dolby Vision arba HDR10, Disney+ taip pat remia Dolby Vision. Bet dėmesio – HDR turinys dažnai reikalauja brangesnio prenumeratos plano ir stabilaus interneto ryšio. 4K HDR filmui reikia bent 25 Mbps greičio.
Ultra HD Blu-ray diskuose taip pat rasite HDR turinį, dažniausiai HDR10 arba Dolby Vision formatu. Jei esate kokybės maniakas, tai geriausias variantas – jokio suspaudimo, maksimali kokybė. Tiesa, reikės įsigyti specialų grotuvą.
PlayStation 5 ir Xbox Series X konsoles palaiko HDR žaidimus. Ir čia HDR tikrai daro skirtumą – sprogimų blyksniai, saulės šviesa pro medžius, naktinės scenos – viskas atrodo daug įspūdingiau. Tik nepamirškite žaidimo nustatymuose įjungti HDR režimą.
Kai kurie YouTube kanalai irgi kelia HDR turinį, nors tai dar gana reta. Reikia ieškoti vaizdo įrašų su HDR žyma pavadinime.
Nustatymai, kuriuos būtina patikrinti
Įsigijote HDR televizorių, prijungėte visus įrenginius, bet vaizdas atrodo keistas? Greičiausiai kažkas nenustatyta teisingai. HDR – tai ne “plug and play” technologija, reikia truputį pasikapstyt nustatymuose.
Pirmiausia patikrinkite HDMI kabelius. Kad veiktų 4K HDR, reikia bent HDMI 2.0 versijos kabelio. Dar geriau – HDMI 2.1, ypač jei žaisite žaidimus su 120Hz dažniu. Tie seni kabeliai, kurie gulėjo stalčiuje nuo 2010-ųjų, tikrai netiks.
Televizoriaus nustatymuose dažnai reikia rankiniu būdu įjungti “Enhanced” arba “Ultra HD Deep Color” režimą konkretiems HDMI įėjimams. Kol to nepadarysite, televizorius gali nepriimti HDR signalo. Kiekvienas gamintojas šią funkciją vadina skirtingai – Samsung sako “Input Signal Plus”, LG – “HDMI Ultra HD Deep Color”, Sony – “Enhanced Format”.
HDR režime televizoriaus ryškumo nustatymai veikia kitaip nei įprastame SDR režime. Daugelis žmonių daro klaidą – mato, kad HDR vaizdas tamsesnis, ir iškart kelia ryškumą iki maksimumo. Taip daryti nereikėtų. Geriau sureguliuokite OLED Light (OLED TV) arba Backlight (LCD TV) nustatymą. Tai kontroliuoja bendrą ekrano šviesumą, neprarandant dinaminės informacijos.
Vaizdo režimas taip pat svarbus. “Vivid” ar “Dynamic” režimai HDR turiniui netinka – jie perdeda spalvas ir gadina vaizdą. Geriausi pasirinkimai – “Cinema”, “Movie” arba “Filmmaker Mode”, jei jūsų televizorius jį turi.
Общие проблемы и решения
HDR vaizdas per tamsus – tai dažniausia skundų tema. Problema ta, kad daugelis žmonių žiūri televizorių per šviesoje patalpoje. HDR sukurtas rodyti platesnį šviesumo diapazoną, bet jei kambaryje pilna šviesos, tamsios scenos tiesiog paskęsta atspindžiuose. Sprendimas – užtraukite užuolaidas arba žiūrėkite vakare. Arba padidinkite OLED Light/Backlight nustatymą, nors tai šiek tiek sumažins kontrasto efektą.
Spalvos atrodo nenatūralios – dažnai tai nutinka, kai televizorius nustatytas “Vivid” režime arba spalvų intensyvumas (Color/Saturation) per didelis. Sumažinkite šį parametrą arba perjunkite į “Cinema” režimą. Dolby Vision turinys kartais gali atrodyti šiek tiek žalsvas ar rausvas – tai priklauso nuo to, kaip televizorius interpretuoja metaduomenis. Kai kurie televizoriai leidžia reguliuoti Dolby Vision ryškumą atskirai.
Blooming efektas – tai kai aplink šviesų objektą tamsame fone matote šviesos aureolę. Tai LCD televizorių su local dimming problema. Kuo mažiau dimming zonų, tuo labiau pastebimas šis efektas. OLED televizoriai šios problemos neturi, bet jie turi kitą – galimą ekrano įdegimą, jei per ilgai rodomas statiškas vaizdas.
Kai kurie žmonės skundžiasi, kad HDR turinys “šokinėja” – tai šviesiau, tai tamsiau. Tai gali būti televizoriaus auto brightness funkcija, kuri bando prisitaikyti prie kambario apšvietimo. Išjunkite šią funkciją žiūrint HDR turinį.
Ateities perspektyvos ir ką tikėtis toliau
HDR technologija dar toli gražu nebaigta vystytis. Dabar matome tik pradžią to, ką galės ekranai ateityje. Samsung jau eksperimentuoja su QD-OLED technologija, kuri sujungia geriausias OLED ir Quantum Dot savybes. Rezultatas – dar didesnis ryškumas ir tikslesnės spalvos.
MicroLED technologija, kurią taip pat aktyviai plėtoja Samsung, žada revoliuciją. Kiekvienas pikselis bus atskiras mikroskopinis LED, kuris gali švietis nepriklausomai. Tai reiškia OLED lygio kontrastą, bet be įdegimo rizikos ir su daug didesniu ryškumu. Problema – kol kas tai baisiai brangu.
8K televizoriai su HDR jau rinkoje, nors turinio beveik nėra. Bet technologija tobulėja – procesoriai geriau skalinuoja 4K turinį į 8K, o HDR čia tikrai padeda išlaikyti detales.
Žaidimų industrijoje HDR tampa standartu. Naujos konsolės ir PC vaizdo plokštės palaiko ne tik HDR, bet ir Auto HDR funkcijas, kurios gali pritaikyti HDR efektus net seniems žaidimams. Kai kurie žaidimai leidžia tiksliai reguliuoti HDR nustatymus – nuo to, koks ryškus turi būti saulės atspindys, iki to, kokia tamsi turi būti šešėlių dalis.
Turinio kūrėjai irgi mokosi dirbti su HDR. Pirmieji HDR filmai kartais atrodė pernelyg ryškūs ar dirbtiniai, nes operatoriai ir koloristai dar mokėsi šios technologijos. Dabar jie supranta, kaip subtiliai naudoti platesnį dinaminį diapazoną, kad vaizdas atrodytų natūralus, bet įspūdingas.
Kas tikrai keičiasi – HDR tampa prieinamesnis. Prieš penkerius metus HDR televizorius kainavo tūkstančius eurų. Dabar galite rasti padorų HDR televizorių už 500-700 eurų. Tiesa, premium funkcijos kaip Dolby Vision ar puikus local dimming vis dar kainuoja, bet bazinė HDR patirtis tampa masinė.
Taip pat matome, kaip HDR ateina į mažesnius ekranus. Išmanieji telefonai, planšetės, nešiojami kompiuteriai – vis daugiau įrenginių palaiko HDR. Apple ProMotion ekranai, Samsung AMOLED – visi jie gali rodyti HDR turinį. Nors mažame ekrane skirtumas mažesnis nei dideliame televizoriuje, bet jis vis tiek pastebimas.
Viena įdomiausia kryptis – adaptyvus HDR. Kai kurie naujausi televizoriai turi jutiklius, kurie stebi kambario apšvietimą ir automatiškai reguliuoja HDR parametrus. Šviesų dieną vaizdas ryškesnis, vakare – labiau orientuotas į kontrastą. Tai vis dar tobulinama, bet idėja teisinga.
Galiausiai, HDR keičia ne tik tai, kaip žiūrime turinį, bet ir kaip jį kuriame. Operatoriai filmuoja kitaip, žinodami, kad žiūrovai matys platesnį dinaminį diapazoną. Žaidimų dizaineriai kuria aplinkas, kurios išnaudoja HDR galimybes. Tai ne tik technologinė, bet ir kūrybinė evoliucija.
HDR nėra tobulas, bet tai didžiausias šuolis vaizdo kokybėje po HD į 4K perėjimo. Jei dar neturite HDR televizoriaus, bet planuojate pirkti naują – tikrai rinkitės modelį su šia technologija. Tik nepamirškite patikrinti, ar jis tikrai turi pakankamai ryškumo ir gerą local dimming sistemą. Ir būtinai išbandykite parduotuvėje su tikru HDR turiniu, ne tik su demonstraciniais vaizdo įrašais, kurie sukurti televizoriams parduoti.