Kaip iš tos plokščios dėžės sklinda garsas
Prisimenu, kaip vaikystėje stebėdavausi į seną “Horizont” televizorių – tas daiktas buvo tikras monstras su stikliniu ekranu ir garsiakalbiais, kurie buvo matomi pro tinklelį šonuose. Garsas sklido taip garsiai, kad kaimynai girdėjo, ką žiūrime. Dabar žiūrint į šiuolaikinius televizorius, kurie plonesni už mano nykštį, kyla klausimas – kaip iš ten apskritai gali sklisti normalus garsas?
Televizoriaus garso sistema – tai ne vien garsiakalbiai. Tai sudėtinga technologijų kombinacija, kuri prasideda nuo signalo gavimo ir baigiasi garso bangomis, pasiekiančiomis mūsų ausis. Šiuolaikiniuose televizoriuose šis procesas tapo tikru inžinerijos iššūkiu, nes visi nori plonesnio ekrano, bet niekas nenori blogesnio garso.
Nuo signalo iki garso bangos – kelionė per televizorių
Kai žiūrite filmą ar laidą, garso signalas keliauja kartu su vaizdu. Jis gali ateiti per anteną, HDMI kabelį, interneto ryšį ar bet kokiu kitu būdu. Pirmiausia šis signalas patenka į televizoriaus procesorių – tokią mini kompiuterio smegenis, kuri viską koordinuoja.
Procesorius atlieka kelis svarbius darbus. Jis atskiria garso signalą nuo vaizdo, dekoduoja jį (nes dažniausiai garsas būna suspaustas specialiais formatais kaip Dolby Digital ar DTS), o tada išskirsto signalą į atskirus kanalus. Jei turite stereo sistemą, tai bus kairysis ir dešinysis kanalai. Jei sudėtingesnę – gali būti ir penketas ar daugiau kanalų.
Po to signalas keliauja į stiprintuvą. Tai labai svarbus komponentas, nors daugelis žmonių apie jį net negalvoja. Stiprintuvas paima silpną elektrinį signalą ir paverčia jį pakankamai galingą, kad galėtų judinti garsiakalbio membraną. Šiuolaikiniuose televizoriuose stiprintuvai būna integruoti į pagrindinę plokštę ir dirba su labai mažomis galios vertėmis – paprastai nuo 5 iki 20 vatų vienam kanalui.
Garsiakalbių evoliucija televizoriuose
Seni televizoriai turėjo prabangą – erdvę. Garsiakalbiai galėjo būti 10-15 centimetrų skersmens, su normaliais magnetais ir membranomis. Tokiems garsiakalbiams nebuvo sunku atkurti ir žemus dažnius (bosą), ir aukštus (diskantus).
Dabar situacija visiškai kitokia. Šiuolaikinis televizorius turi būti plonas – idealu, jei kelių milimetrų. Kur čia įkiši normalų garsiakalbį? Inžinieriai sugalvojo kelis sprendimus.
Pirmas variantas – mažyčiai garsiakalbiai, montuojami televizoriaus apačioje arba gale. Jie dažniausiai būna 2-4 centimetrų skersmens, kartais net mažesni. Tokių garsiakalbių membranos pagamintos iš specialių medžiagų – dažnai tai būna aliuminio ar titano lydiniai, kartais specialūs plastikiniai kompozitai. Šios medžiagos turi būti lengvos, bet kartu standžios, kad galėtų greitai judėti ir tiksliai atkurti garsą.
Antras variantas – taip vadinami “exciter” tipo garsiakalbiai. Tai visai kitokia technologija. Vietoj tradicinės membranos, kuri juda pirmyn ir atgal, šie įrenginiai tiesiog virpina kokią nors paviršių – pavyzdžiui, paties televizoriaus rėmą ar net ekraną. Sony turi tokią technologiją pavadinimu “Acoustic Surface”, kur OLED ekrano paviršius pats tampa garsiakalbiu. Skamba futuristiškai, bet veikia tikrai.
Kodėl televizoriaus garsas dažnai nuvilia
Fizikos įstatymų niekas neapgaus. Kad garsiakalbis galėtų atkurti žemus dažnius, jam reikia judinti daug oro. Mažas garsiakalbis tiesiog negali to padaryti efektyviai. Todėl dauguma šiuolaikinių televizorių turi problemą su bosu – jo tiesiog nėra arba jis labai silpnas.
Dar viena problema – garsiakalbių išdėstymas. Kai garsiakalbiai nukreipti žemyn arba atgal, garsas atsimušinėja nuo sienų ir grindų prieš pasiekdamas jūsų ausis. Tai sukuria keistą garso efektą, kai atrodo, kad garsas sklinda iš bet kur, tik ne iš ekrano. Kai kurie gamintojai bando tai kompensuoti specialiais algoritmais, kurie koreguoja garsą, bet tai tik dalinai padeda.
Dar vienas aspektas – galia. Dauguma televizorių turi tik 10-20 vatų bendrą garso galią. Tai gali pasirodyti daug, bet realybėje to užtenka tik nedideliam kambariui ir ne per garsiam klausymuisi. Jei norite jausti filmo sprogimus ar koncerto energiją, tokios galios tikrai per maža.
Virtualus erdvinis garsas – marketingas ar realybė
Beveik kiekvienas šiuolaikinis televizorius reklamuojamas su kokia nors “erdvinio garso” technologija. Dolby Atmos, DTS:X, Sony 360 Audio – pavadinimų daugybė. Bet kaip iš dviejų mažyčių garsiakalbių gali sklisti erdvinis garsas?
Atsakymas – psichoakustika. Tai mokslas apie tai, kaip mūsų smegenys interpretuoja garsą. Pasirodo, galima apgauti smegenis, kad jos manytų, jog garsas sklinda iš tam tikros krypties, nors realiai jis sklinda iš visai kitos vietos. Tai daroma naudojant specialius algoritmus, kurie keičia garso signalą – prideda vėlinimus, keičia dažnius, reguliuoja garsumą.
Ar tai veikia? Priklauso. Jei sėdite tiesiai priešais televizorių, optimaliu atstumu, turite gerą klausą ir kambarys nėra per didelis – taip, galite pajusti tam tikrą erdvinį efektą. Bet tai niekada nebus tas pats, kaip turėti tikrą daugiakanalę sistemą su garsiakalbiais aplink jus.
Kai kurie televizoriai turi “up-firing” garsiakalbius – tai garsiakalbiai, nukreipti į viršų. Jie leidžia garsui atsimušti nuo lubų ir kristi ant jūsų iš viršaus, sukuriant aukščio iliuziją. Tai veikia geriau nei paprastas virtualus erdvinis garsas, bet vėlgi – reikia tinkamų sąlygų. Jei turite aukštas lubas arba jos padengtos garso sugeriančia medžiaga, efektas bus minimalus.
Garso juostos ir ekvalaizerio paslaptys
Kiekvienas televizorius turi garso nustatymus, bet dauguma žmonių jų niekada neliečia. O veltui, nes tinkamai sukonfigūravus, galima žymiai pagerinti garso kokybę.
Garso juostos – tai dažnių diapazonai. Žemi dažniai (bosai) yra maždaug iki 250 Hz, vidutiniai – nuo 250 Hz iki 4000 Hz, aukšti (diskantai) – virš 4000 Hz. Ekvalaizeris leidžia reguliuoti kiekvienos juostos garsumą atskirai.
Jei televizoriaus garsas skamba “plonai” – tai reiškia, kad trūksta žemų dažnių. Galite pabandyti juos pakelti, bet neperdarykite – per daug boso sukels iškraipymus, nes mažyčiai garsiakalbiai tiesiog negalės jo normaliai atkurti. Jei garsas skamba “dusiai” – greičiausiai per daug vidurinių dažnių arba per mažai aukštų. Jei garsas skamba “aštriai” ar “metalingai” – per daug aukštų dažnių.
Daugelis televizorių turi iš anksto nustatytus garso režimus: kinas, muzika, sportas, žinios. Šie režimai iš tikrųjų veikia – jie pritaiko ekvalaizerio nustatymus konkrečiam turiniui. Filmams paprastai sustiprinami žemi dažniai ir erdvinis efektas, muzikai – aukšti ir vidutiniai dažniai, sportui – vidutiniai dažniai (kad geriau girdėtumėte komentatoriaus balsą).
Išorinės garso sistemos – kada jos reikalingos
Tiesą pasakius, jei rimtai vertinate garso kokybę, televizoriaus įmontuoti garsiakalbiai niekada nebus pakankamas sprendimas. Čia ne televizorių gamintojų kaltė – tiesiog fizika neleidžia į plonytį korpusą įdėti normalią garso sistemą.
Soundbar’as – paprasčiausias sprendimas. Tai tokia ilga dėžė su keliais garsiakalbiams viduje, kuri dedama po televizoriumi. Geresni soundbar’ai turi atskirą žemų dažnių garsiakalbį (subwoofer’į), kuris gali būti pastatytas bet kur kambaryje. Toks derinys jau duoda žymiai geresnį garsą nei televizorius vienas. Soundbar’ai kainuoja nuo 100 iki 2000 eurų – skirtumas tarp pigių ir brangių modelių tikrai juntamas.
Namų kino sistema – tai jau rimtas dalykas. Penkių ar septynių kanalų sistema su garsiakalbiais aplink žiūrovą, centrinį garsiakalbį dialogams ir subwoofer’į bosui. Tokia sistema tikrai atkuria erdvinį garsą, ne tik simuliuoja jį. Bet čia reikia vietos, laidų (arba belaidžių garsiakalbių, kurie brangesni), ir laiko viską tinkamai sukonfigūruoti.
Yra ir paprastesnis variantas – prijungti televizorių prie normalių stereo kolonėlių per Bluetooth arba laidą. Net paprastos knygų lentynos dydžio kolonėlės duos geresnį garsą nei televizorius, nes jos turi didesnius garsiakalbius ir daugiau vietos jiems reikšti.
Belaidės technologijos ir jų įtaka garso kokybei
Bluetooth tapo standartu televizoriuose. Galite prijungti belaidžius ausines, kolonėles, soundbar’us. Bet ar Bluetooth nepablogina garso kokybės?
Atsakymas – priklauso nuo kodeko. Bluetooth perduoda garsą suspaustu formatu, nes belaidis ryšys neturi pakankamai pralaidumo perduoti nesuspaustiems duomenims. Standartinis SBC kodekas tikrai pablogina kokybę – garsas tampa mažiau detalus, dingsta aukšti dažniai. Bet naujesni kodekai kaip aptX, aptX HD ar LDAC perduoda garsą beveik be kokybės praradimo.
Problema ta, kad abu įrenginiai – ir televizorius, ir garso sistema – turi palaikyti tą patį gerą kodeką. Jei televizorius palaiko tik SBC, o jūsų soundbar’as palaiko aptX – vis tiek naudosis SBC, nes tai žemiausias bendras vardiklis.
Dar viena belaidžio garso problema – vėlavimas. Garsas keliauja per orą šiek tiek lėčiau nei vaizdo signalas per laidą. Rezultatas – lūpos ekrane juda, o garsas pasigirsta po kelių milisekundžių. Šiuolaikiniai įrenginiai turi “lip sync” funkciją, kuri kompensuoja šį vėlavimą, bet ne visada ji veikia tobulai.
Ką daryti su tuo garsu – praktiniai patarimai
Jei nusprendėte likti su televizoriaus garsiakalbiams, bent jau optimizuokite tai, ką turite. Pirma, patikrinkite, ar garsiakalbiai nėra užblokuoti. Jei televizorius pakabintas ant sienos, tarp jo ir sienos turėtų būti bent keli centimetrai tarpo, kad garsas galėtų sklisti. Jei televizorius stovi ant spintelės, įsitikinkite, kad garsiakalbiai nėra nukreipti tiesiai į spintelės paviršių.
Antra, eksperimentuokite su garso nustatymais. Išjunkite visus “pagerinimo” efektus ir paklausykite, kaip skamba natūralus garsas. Tada pamėginkite įjungti po vieną efektą ir įvertinkite, ar jis tikrai pagerina garsą, ar tik daro jį kitokį. Dažnai “virtualus erdvinis garsas” ar “boso stiprinimas” tik iškraipo garsą.
Trečia, reguliuokite garsumą pagal turinį. Filmai paprastai įrašyti su didesniu dinaminiu diapazonu – tylios scenos labai tylios, garsios labai garsios. Tai gerai kino teatre, bet namuose gali būti problema. Daugelis televizorių turi “nakties režimą” arba “garsumo normalizavimą”, kuris sumažina šį skirtumą. Naudokite jį, kai žiūrite vėlai vakare.
Ketvirta, jei dialogai sunkiai girdimi, tai normalu su šiuolaikiniais televizoriais. Bandykite pakelti vidutinius dažnius ekvalizeriu arba įjunkite “aiškaus balso” režimą, jei toks yra. Kai kurie televizoriai turi atskirą dialogo garsumo reguliatorių – labai naudinga funkcija.
Ir paskutinis patarimas – jei televizoriaus garsas tikrai jus nepatenkina, nereikia iš karto pirkti brangiausio soundbar’o. Pradėkite nuo kažko vidutinio – apie 200-300 eurų soundbar’as su subwoofer’iu jau bus milžiniškas šuolis kokybės prasme. Vėliau visada galėsite atnaujinti į kažką geresnio, o pigesnį soundbar’ą perkelti į miegamąjį ar kitą kambarį.
Garso technologijos televizoriuose nuolat tobulėja, bet pagrindinė problema išlieka ta pati – nėra pakankamai vietos normaliai garso sistemai. Gamintojai sugalvoja vis gudresnių būdų, kaip apgauti fiziką, bet realybė tokia, kad jei norite tikrai gero garso, reikės investuoti į atskirą garso sistemą. Bent jau dabar žinote, kodėl taip yra ir ką su tuo galite padaryti.