Kaip veikia išmaniosios televizijos ir kodėl jos tapo tokios populiarios
Prisimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį televizorius buvo paprastas daiktas – įjungei, perjungei kanalus pulteliu ir tiek. Dabar į televizorių žiūrime kaip į didžiulį kompiuterio monitorių, kuris gali beveik viską. Išmanioji televizija (arba Smart TV, kaip dažnai vadinamos angliškai) iš esmės yra paprastas televizorius, į kurį įmontuotas nedidelis kompiuteris su interneto ryšiu. Skamba paprasta, bet šis derinys visiškai pakeitė tai, kaip vartojame turinį namuose.
Pagrindinė idėja čia tokia: tradicinis televizorius galėjo tik priimti signalą iš antenos ar kabelio ir jį parodyti. Išmanusis televizorius gali prisijungti prie interneto, paleisti programėles, naršyti svetaines ir bendrauti su kitais įrenginiais jūsų namuose. Tai tarsi sulipdėte televizorių su planšetiniu kompiuteriu – tik ekranas daug didesnis ir kabantis ant sienos.
Populiarumas atsirado ne iš karto. Pirmieji išmanieji televizoriai atsirado maždaug 2007-2008 metais, bet buvo gana nerangūs ir brangūs. Tikrasis proveržis įvyko, kai pradėjo plisti Netflix, YouTube ir kitos vaizdo transliavimo platformos. Žmonės suprato, kad nori žiūrėti turinį ne tada, kai jį rodo televizija, o tada, kai jiems patinka. Ir čia išmanieji televizoriai tapo tiesiog būtinybe.
Operacinės sistemos – televizoriaus smegenys
Kiekvienas išmanusis televizorius veikia su kokia nors operacine sistema, visai kaip jūsų telefonas ar kompiuteris. Ir čia prasideda įdomiausia dalis, nes skirtingi gamintojai renkasi skirtingus sprendimus.
Samsung naudoja savo sukurtą Tizen sistemą. Ji gana greita, turi daug programėlių ir gerai integruota su kitais Samsung įrenginiais. LG turi webOS – tai iš pradžių buvo mobiliųjų telefonų sistema, kurią LG perdarė televizoriams. Ji garsėja savo paprastumu ir patogiu meniu, kuris atrodo kaip kortelės ekrano apačioje.
Sony, Philips ir kai kurie kiti gamintojai renkasi Android TV (dabar vadinamą Google TV). Tai ta pati sistema, kuri veikia Android telefonuose, tik pritaikyta dideliems ekranams. Privalumas čia akivaizdus – milžiniškas kiekis programėlių Google Play parduotuvėje. Trūkumas – kartais gali būti lėtoka, ypač pigesniuose modeliuose.
Roku TV populiarus Amerikoje, o Amazon Fire TV taip pat turi savo gerbėjų. Apple, žinoma, turi tvOS savo Apple TV priedėliams, bet tai jau atskirų prietaisų tema.
Kodėl tai svarbu? Nes operacinė sistema lemia, kaip greitai veiks jūsų televizorius, kokias programėles galėsite įsidiegti ir kaip ilgai gamintojas teiks atnaujinimus. Televizorių perkame ne metams – daugelis tikisi, kad tarnaus bent penkerius ar dešimt metų. Tad sistema, kuri šiandien atrodo greita, po trejų metų gali tapti nepakenčiamai lėta, jei gamintojas jos neatnaujina.
Kaip televizorius prisijungia prie interneto ir kodėl tai svarbu
Be interneto ryšio išmanusis televizorius tampa paprastu televizoriumi. Dauguma šiuolaikinių modelių turi du būdus prisijungti: per Wi-Fi arba per Ethernet kabelį.
Wi-Fi ryšys patogesnis – nereikia tiesti laidų per kambarį. Šiuolaikiniai televizoriai palaiko ir 2.4 GHz, ir 5 GHz dažnius. Čia yra vienas svarbus niuansas: 2.4 GHz dažnis geriau prasiskverbia pro sienas, bet lėtesnis ir dažnai užkimštas, nes juo naudojasi visi kaimynų maršrutizatoriai. 5 GHz greitesnis, bet prasčiau veikia, jei tarp televizoriaus ir maršrutizatoriaus yra daug sienų.
Ethernet kabelis – tai tas paprastas interneto laidas – visada patikimesnis. Jei planuojate žiūrėti 4K kokybės filmus, ypač su HDR, geriau naudoti laidą. 4K turinys gali reikalauti 25-50 Mbps greičio, o jei Wi-Fi ryšys nestabilus, filmas nuolat strigdys ir kokybė kris.
Pats televizorius paprastai turi nedidelį procesorių (dažniausiai ARM architektūros, panašų į tuos, kurie naudojami telefonuose) ir operatyvinę atmintį. Pigesniuose modeliuose gali būti tik 1-2 GB RAM, brangesniuose – 4 GB ar daugiau. Tai tiesiogiai veikia, kaip greitai persijungia programėlės ir ar televizorius gali turėti kelias programėles atmintyje vienu metu.
Programėlės ir jų veikimo principai
Programėlės išmaniajame televizoriuje veikia panašiai kaip jūsų telefone. Jas atsisiunčiate iš atitinkamos parduotuvės (Samsung Apps, LG Content Store, Google Play ir pan.), įdiegiate ir paleidžiate.
Netflix, YouTube, HBO Max, Disney+ ir kitos vaizdo transliavimo platformos yra populiariausios. Jos veikia pagal vadinamąjį streaming principą – turinys nėra atsiunčiamas visas iš karto, o transliuojamas dalimis. Kai paspaudžiate “play”, televizorius pradeda atsisiųsti pirmuosius keliolika sekundžių vaizdo įrašo ir iš karto pradeda jį rodyti. Tuo pačiu metu fone tęsiamas likusiojo turinio siuntimas.
Čia įsijungia vadinamasis adaptive bitrate streaming – protingas būdas reguliuoti kokybę. Jei jūsų interneto greitis staiga sulėtėja, programėlė automatiškai sumažina vaizdo kokybę, kad filmas nesustotų. Kai ryšys vėl pagerėja, kokybė grįžta į normalią. Tai vyksta taip sklandžiai, kad dažnai net nepastebite.
Kai kurios programėlės leidžia atsisiųsti turinį žiūrėjimui be interneto, bet tai dažniausiai veikia tik mobiliuosiuose įrenginiuose, ne televizoriuose. Priežastis paprasta – gamintojai nori apsaugoti turinį nuo piratavimo, o televizoriuose tai padaryti sunkiau nei telefonuose.
Valdymas ir sąsajos su kitais įrenginiais
Pultelis – tai akivaizdžiausias būdas valdyti televizorių, bet tikrai ne vienintelis. Šiuolaikiniai pulteliai tapo daug paprastesni nei anksčiau – vietoj šimto mygtukų dabar dažnai rasite tik saujelę pagrindinių ir navigacijos ratukus ar mygtukus.
Balso valdymas tapo standartine funkcija. Samsung naudoja Bixby, LG turi savo sistemą, Android TV veikia su Google Assistant, o kai kurie modeliai palaiko ir Alexa. Galite pasakyti “Rask komedijų filmus” arba “Įjunk Netflix”, ir televizorius tai padarys. Teoriškai skamba puikiai, praktikoje – priklauso nuo kalbos. Lietuviškai balso valdymas dažniausiai neveikia arba veikia labai ribotai, tad tenka naudoti anglų kalbą.
HDMI-CEC – tai protokolas, leidžiantis įrenginiams bendrauti per HDMI kabelį. Jei turite žaidimų konsolę, Blu-ray grotuvą ar garso sistemą, prijungtą prie televizoriaus, HDMI-CEC leidžia valdyti juos vienu pulteliu. Įjungiate PlayStation – televizorius automatiškai įsijungia ir persijungia į teisingą įvestį. Patogu, bet skirtingi gamintojai vadina tai skirtingai: Samsung – Anynet+, LG – SimpLink, Sony – Bravia Sync. Visi tai tas pats HDMI-CEC, tik su skirtingais pavadinimais.
Išmanieji telefonai taip pat gali valdyti televizorių. Beveik visi gamintojai turi savo programėles, kurios paverčia jūsų telefoną pulteliu. Dar patogiau – galite siųsti turinį iš telefono į televizorių. Žiūrite YouTube vaizdo įrašą telefone? Vienu paspaudimu perkeliate jį į televizoriaus ekraną.
Chromecast, AirPlay ir kiti perdavimo būdai
Viena įdomiausių išmaniųjų televizorių funkcijų – galimybė belaidžiu būdu perduoti vaizdą iš kitų įrenginių. Čia veikia kelios skirtingos technologijos.
Chromecast (arba Google Cast) leidžia “mesti” turinį iš telefono, planšetės ar kompiuterio į televizorių. Svarbu suprasti, kad čia ne veidrodinis ekrano kopijavimas. Kai “castuojate” YouTube vaizdo įrašą, jūsų telefonas tik pasako televizoriui, ką rodyti, o pats televizorius tiesiogiai prisijungia prie YouTube serverių ir gauna vaizdą. Todėl galite išjungti telefoną ar naudoti jį kitoms užduotims – vaizdo įrašas televizoriuje tęsis.
Apple AirPlay veikia panašiai, bet skirtas Apple ekosistemoje. Jei turite iPhone ar iPad, galite lengvai perduoti vaizdą į televizorių, palaikantį AirPlay 2. Daugelis naujų Samsung, LG ir Sony televizorių palaiko šią funkciją, nors tai Apple technologija.
Miracast – tai dar vienas standartas, labiau paplitęs Windows kompiuteriuose ir Android įrenginiuose. Jis veikia šiek tiek kitaip – kuria tiesioginį Wi-Fi ryšį tarp įrenginių, todėl gali būti mažesnis vėlavimas, bet ir mažiau stabilus ryšys.
Praktiškai tai reiškia, kad galite rodyti nuotraukas iš telefono ant didelio ekrano, žaisti mobiliuosius žaidimus televizoriuje arba naudoti televizorių kaip antrą kompiuterio monitorių. Kokybė ir vėlavimas priklauso nuo jūsų Wi-Fi tinklo greičio ir stabilumo.
Privatumas ir duomenų rinkimas
Štai tema, apie kurią mažai kas galvoja perkant televizorių, bet turėtų. Išmanieji televizoriai renka daug duomenų apie jus. Kokias programėles naudojate, ką žiūrite, kaip ilgai, kokiu paros metu. Kai kurie modeliai net turi kameras ir mikrofonus balso valdymui ar vaizdo skambučiams.
ACR (Automatic Content Recognition) technologija gali atpažinti, ką žiūrite, net jei tai ne iš interneto transliuojamas turinys. Ji analizuoja vaizdą ekrane ir gali nustatyti, kokią laidą ar filmą žiūrite iš kabelinės televizijos ar DVD. Ši informacija naudojama reklamai ir pardavimui trečiosioms šalims.
Dauguma televizorių leidžia išjungti šias funkcijas nustatymuose, bet jos dažnai įjungtos pagal nutylėjimą. Verta paskaityti privatumo politiką (taip, žinau, niekas to nedaro, bet bent pagrindines dalis) ir patikrinti nustatymus po televizoriaus įsigijimo.
Kai kurie žmonės tiesiog neprijungia televizoriaus prie interneto ir naudoja išorinį priedėlį kaip Apple TV ar Nvidia Shield. Taip išvengiama televizoriaus gamintojo sekimo, nors tada vis tiek sekate priedėlio gamintojo. Visiškai išvengti sekimo šiuolaikiniame pasaulyje beveik neįmanoma, bet bent galite kontroliuoti, kiek dalijatės.
Atnaujinimai ir televizoriaus senėjimas
Štai problema, apie kurią niekas nesvarsto parduotuvėje: jūsų naujas išmanusis televizorius po kelerių metų taps lėtas ir pasenęs. Ne todėl, kad ekranas suges – ekranas gali veikti dešimtmečius. Bet programinė įranga sensta.
Gamintojai paprastai teikia atnaujinimus 3-5 metus. Po to jūsų televizorius vis dar veiks, bet naujos programėlės gali nebepasirodyti, o senos gali nustoti veikti. Netflix ar YouTube gali nuspręsti, kad jūsų televizoriaus sistema per sena, ir nutraukti palaikymą. Tai jau nutiko daugeliui 2012-2015 metų televizorių.
Sprendimas? Išoriniai priedėliai. Chromecast kainuoja apie 30-40 eurų, Amazon Fire TV Stick panašiai, Apple TV brangesnis – nuo 150 eurų. Šie prietaisai atnaujinami dažniau ir ilgiau nei televizoriai, ir kai jūsų televizoriaus sistema pasens, tiesiog prijungiate priedėlį ir toliau naudojate visas naujausias programėles.
Kitas aspektas – procesorius ir atmintis. Jei perkate pigų išmanųjį televizorių su minimaliu procesoriumi, jis gali būti lėtas jau iš karto. Verta investuoti į vidutinės klasės ar aukštesnį modelį, jei planuojate aktyviai naudoti išmaniąsias funkcijas. Arba, vėlgi, pirkti paprastą “kvailą” televizorių su geru ekranu ir pridėti kokybišką išorinį priedėlį.
Ką verta žinoti prieš perkant ir kaip išspausti maksimumą
Jei renkate išmanųjį televizorių, pirmiausia pagalvokite, ko tikrai reikia. Jei jau turite Apple TV, Chromecast ar žaidimų konsolę, galbūt išmaniosios funkcijos televizoriuje nėra tokios svarbios? Kartais geriau pirkti televizorių su puikiu ekranu ir paprastesne sistema, nei atvirkščiai.
Patikrinkite, ar televizorius palaiko programėles, kurių jums reikia. Ne visi televizoriai turi visas programėles visose šalyse. Kartais tam tikra transliavimo platforma gali būti prieinama Samsung televizoriuose, bet ne LG, ar atvirkščiai.
Interneto greitis namuose turi būti pakankamas. Jei planuojate žiūrėti 4K turinį, reikia bent 25 Mbps stabilaus greičio. 1080p (Full HD) užtenka 5-10 Mbps. Jei jūsų internetas lėtas, net geriausias televizorius nepadės – turinys strigdys.
Nustatymuose išjunkite nereikalingas funkcijas. Motion smoothing (kartais vadinamas “soap opera effect”) dažnai įjungtas pagal nutylėjimą ir daro filmus panašius į pigias muilo operas. Išjunkite. Taip pat peržiūrėkite privatumo nustatymus ir išjunkite, kas jums nepatinka.
Jei televizorius turi Ethernet jungtį ir galite nutiesti kabelį – darykite tai. Laidinis ryšys visada stabilesnis nei belaidis. Tai ypač svarbu, jei televizorius toli nuo maršrutizatoriaus arba tarp jų daug sienų.
Galiausiai, nesitikėkite stebuklų iš integruotų garsiakalbių. Beveik visi televizoriai, net brangūs, turi gana prastos kokybės garsą. Jei norite normalaus garso, reikės papildomos garso sistemos – bent jau soundbar’o. Tai ne televizoriaus gamintojų kaltė – tiesiog plonuose korpusuose fiziškai neįmanoma sutalpinti gerų garsiakalbių.
Išmanieji televizoriai tikrai pakeitė mūsų santykį su ekranu svetainėje. Jie suteikė laisvę žiūrėti, ką norime ir kada norime, be kabelinės televizijos ar palydovinių lėkščių. Bet kartu jie tapo dar vienu įrenginiu, kuris renka mūsų duomenis ir reikalauja nuolatinių atnaujinimų. Suprasdami, kaip jie veikia, galime geriau kontroliuoti savo patirtį ir išspausti maksimumą iš šių technologijų nepasiduodami jų trūkumams. Galiausiai, televizorius – tai tik įrankis. Svarbu ne tai, kokia jame sistema ar kiek procesorių branduolių, o tai, ar jis padeda jums mėgautis turiniu, kurį mylite.