Kodėl verta turėti savo makaronų mašiną
Kai pirmą kartą pamačiau draugės virtuvėje stovintį keistą chromuotą įrenginį su rankena, pagalvojau – dar vienas nenaudojamas virtuvės prietaisas, kaip tas sulčiaspaudė, kuris dulkes renka spintelėje. Bet kai paragavau ką tik pagamintos tagliatelle su paprastu sviesto ir šalavijo padažu, supratau – tai visiškai kitas lygis. Šviežia pasta turi tokią tekstūrą ir skonį, kurių tiesiog neįmanoma pasiekti su džiovinta pasta iš parduotuvės.
Pastos mašina namuose – tai ne tik apie maistą. Tai apie procesą, apie tą meditacinį ritualą, kai rankomis minkai tešlą, praleidžia ją per volelius ir stebi, kaip ji virsta vis plonesniais lakštais. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viską galima nusipirkti paruoštą, yra kažkas nuostabiai terapiško pačiam sukurti maistą nuo nulio.
Kaip iš tiesų veikia šis įrenginys
Pastos mašinos principas yra stulbinančiai paprastas – tai iš esmės du ar daugiau volelių, kurie suspaudžia ir plonina tešlą. Klasikinės mechaninės mašinos turi rankeną, kurią sukant per krumpliaračių sistemą sukasi voleliai. Kuo labiau suartini volelius (paprastai yra 6-9 storumo nustatymai), tuo plonesnį pastos lakštą gauni.
Pats mechanizmas primena seną skalbimo mašiną su voleliais – tik čia vietoj skalbinių spaudžiama tešla. Voleliai padengti chromo arba nerūdijančio plieno danga, kad tešla nepriliptų. Kai tešlą praleidžiate pirmą kartą per storiausią nustatymą, ji gali atrodyti nelygiai, su įtrūkimais. Bet štai čia ir prasideda magija – kiekvieną kartą perleidžiant per vis siauresnę angą, tešla tampa vis lygesnė, elastingesnė ir šilkine.
Daugelis mašinų turi ir papildomus priedus pjaustyti – dažniausiai tai du skirtingi pjovimo voleliai, skirti spaghetti ir fettuccine. Jie veikia kaip daugybė mažyčių peilių, kurie tiesiog perpjauna plonytį pastos lakštą į ilgus juostelius. Kai kurie modeliai turi dar daugiau priedų – ravioli formoms, pappardelle, net plaukų angelas gali būti pagamintas.
Mechaninė ar elektrinė – amžinasis klausimas
Esu išbandęs abi versijas, ir kiekviena turi savo vietą virtuvėje. Mechaninė mašina, tokia kaip legendinė “Marcato Atlas”, yra kaip patikimas senas automobilis – jokios elektronikos, kuri galėtų sugesti, tik gryna mechanika. Ją galima naudoti bet kur, net lauke, jei staiga užeitų noras gaminti pastą piknike (nors pripažinsiu, tokio noro man dar nekilo).
Didžiausias mechaninės mašinos iššūkis – reikia trijų rankų. Viena laiko tešlą, kita suka rankeną, o trečia… na, tos trečios paprastai neturi. Todėl arba reikia partnerio, arba reikia prisukti mašiną prie stalo specialiu laikikliu ir išmokti judesių koordinacijos, kaip būgnininkas.
Elektrinės mašinos išsprendžia šią problemą – jos pačios traukia tešlą, jums tereikia ją laikyti ir valdyti. Bet jos triukšmingesnės, brangesnės, ir jei nutrūksta elektra, jūsų pasta lieka nepadaryta. Aš asmeniškai naudoju mechaninę – man patinka tas ritualas, ta fizinė jungtis su procesu. Be to, kai suki rankeną, jauti, kaip elgiasi tešla, ar ji per sausa, ar per drėgna.
Kokia tešla tinka ir kaip ją paruošti
Pastos tešla yra viena paprasčiausių tešlų pasaulyje – miltai ir kiaušiniai. Klasikinis santykis: 100 gramų miltų vienam kiaušiniui. Italai naudoja tipo “00” miltus – tai labai smulkiai sumalti miltai, kurie duoda šilkinę tekstūrą. Bet galima naudoti ir paprastus aukščiausios rūšies miltus, rezultatas vis tiek bus puikus.
Tešlos minkymas – tai ne greitas procesas. Reikia minkti mažiausiai 10 minučių, kol tešla tampa lygi ir elastinga. Jei per anksti nustojate, pasta bus trapesnė ir gali trūkinėti mašinoje. Gera tešla turi būti kieta – daug kietesnė nei duonos tešla. Kai įsprausi pirštą, įdubimas turėtų lėtai grįžti.
Po minkymo tešla turi pailsėti. Tai ne patarimas, tai įsakymas. Suvyniokite ją į maistinę plėvelę ir palikite 30 minučių kambario temperatūroje. Per šį laiką glitimas atsipalaiduoja, ir tešla tampa daug lengviau valdomą. Bandžiau praleisti šį žingsnį – rezultatas buvo guminis ir priešingas.
Perleidimo per mašiną menas
Pirmą kartą naudojant pastos mašiną, daugelis daro tą pačią klaidą – bando iškart pasiekti ploną lakštą. Ne. Pradedame nuo storiausiojo nustatymo (paprastai tai numeris 1 arba 0). Padalinkite tešlą į keturias dalis, vieną išimkite, o kitas laikykite uždengtas, kad nedžiūtų.
Pirmą kartą praleidus tešlą, ji gali atrodyti kaip žemėlapis su įtrūkimais ir nelygumais. Visiškai normalu. Sulankstykit ją į tris dalis kaip laišką, truputį pabarstykite miltais ir praleiskite vėl per tą patį storumą. Pakartokite 3-4 kartus. Dabar jau turėtumėte turėti gražų, lygų stačiakampį tešlos gabalą.
Toliau pradedame ploninti – kiekvieną kartą sumažiname numerį per vieną. Tarp kiekvieno perleidimo lengvai pabarstome miltais, kad neliptų. Stebiu, kaip tešla pailgėja, tampa vis skaidresnė. Tagliatelle ar fettuccine pakanka pasiekti 5-6 numerį. Ravioli ar lasagne geriau eiti iki 7-8, kur tešla tampa beveik permatoma.
Pjaustymas ir saugojimas
Kai turite gražų, ploną pastos lakštą, laikas jį paversti tikra pasta. Jei darote ilgą pastą (spaghetti, tagliatelle), prieš pjaudami įsitikinkite, kad lakštas nėra per drėgnas – pabarstykite miltais ir palikite kelias minutes truputį padžiūti. Kitaip supjaustyta pasta sulips į vieną gabalą.
Praleidžiate lakštą per pjaustymo priedą ir iš kitos pusės ima byrėti ilgi pastos juosteliai. Čia svarbu juos iškart išdėlioti ant pabarstytų miltais paviršių arba pakabinti ant specialių džiovintuvų. Aš naudoju paprastą medinę pakabą – atrodo kaip mažas drabužių stovas pastai. Galima tiesiog padėti ant rankšluosčio, bet tada pasta gali truputį sulipti.
Šviežią pastą galima virti iškart arba išdžiovinti ateičiai. Jei virsite iškart, ji bus gatava per 2-3 minutes – daug greičiau nei džiovinta. Jei norite saugoti, palikite pastą džiūti kelias valandas, kol ji taps traški, tada laikykite sandariam inde. Bet atvirai pasakius, šviežia pasta tokia gera, kad ji retai išgyvena ilgiau nei vakarienės laiką.
Priežiūra ir valymas – paprasčiau nei atrodo
Štai dalykas, kuris daugelį sustabdo – valymas. Bet pastos mašinos valymas iš tiesų paprastas, jei žinote vieną pagrindinę taisyklę: niekada, NIEKADA neplaukite jos vandeniu. Taip, girdėjote teisingai. Vanduo sukels rūdijimą ir tešlos likučiai virš į kietą masę volelių viduje.
Po naudojimo tiesiog nuvalykite tešlos likučius sausu šepetėliu arba mediniais pagaliukais. Jei tešla įstrigo tarp volelių, praleiskite kelis kartus popierių ar sausą tešlos gabalą – tai išvalys volelius. Kai kurie žmonės naudoja suspaustas oras balionėlius, bet man to niekada nereikėjo.
Jei per ilgai nenaudojote mašinos ir voleliai tapo šiek tiek standūs, galite juos lengvai patepti maistine alyva – bet labai mažai, tik lašelis. Pernelyg daug alyvos pritrauks dulkes ir tešlą. Mano “Marcato” tarnauja jau penkerius metus, ir ji veikia taip pat sklandžiai kaip pirmą dieną.
Kai pasta tampa gyvenimo būdu
Dabar, kai mano pastos mašina stovi virtuvės stalviršyje (taip, ji užima vietą, bet nusipelnė jos), pastebiu, kaip dažnai ją naudoju. Tai nebėra specialių progų dalykas. Sekmadienio popietė? Pasta. Draugai užeina vakarienei? Pasta. Blogas oras ir nieko nesinori? Pasta vis tiek, nes pats procesas pakeičia nuotaiką.
Pradėjau eksperimentuoti – špinatų pasta (tiesiog sumaišau sutrintus špinatus su kiaušiniais), burokėlių pasta rožinei spalvai, net juodųjų raudonviršių dažais pastai, kuri atrodo kaip iš kosmoso. Vaikai dabar prašo “padaryti tą ilgą makaronus” vietoj prašymo pirkti iš parduotuvės.
Pastos mašina išmokė mane kantrybės. Negalima skubėti – tešla reikalauja laiko, perleidimas reikalauja dėmesio, džiovinimas reikalauja kantrybės. Bet rezultatas visada verta. Kai sėdi prie stalo su lėkšte šviežios pastos, kurią padarei savo rankomis, tai ne tik maistas. Tai pasididžiavimas, tai meditacija, tai meilės demonstracija sau ir tiems, kuriuos maitini.
Taigi jei svarstote, ar verta įsigyti pastos mašiną – atsakymas priklauso nuo to, ar norite ne tik valgyti, bet ir kurti. Jei virtuvė jums yra vieta eksperimentams ir malonumui, o ne tik būtinybė, pastos mašina taps vienu mylimiausių įrankių. Ji nereikalauja daug – tik miltų, kiaušinių ir noro išbandyti. O duoda daug daugiau nei tik maistą.