Kas iš tiesų slepiasi po žodžiu „santūrus”?
Žodis „santūrus” lietuvių kalboje vartojamas gana dažnai, tačiau retai kas susimąsto, ką jis iš tikrųjų reiškia ir iš kur atėjo. Sakome: santūrus žmogus, santūri spalva, santūrus dizainas. Bet ar visais šiais atvejais kalbame apie tą patį? Ir kodėl santūrumas tapo savotišku estetikos standartu – tiek architektūroje, tiek madoje, tiek technologijų dizaine?
Santūrumas – tai ne paprasčiausias minimalumas ar pilkumas. Tai sąmoninga estetinė ir elgesio pozicija, kurioje kiekvienas elementas yra apgalvotas, o perteklius – sąmoningai atsisakytas. Skirtumas tarp santūrumo ir tiesiog „nieko nedarant” yra milžiniškas. Santūrus dizainas reikalauja daugiau pastangų nei dekoratyviai perkrautas – kiekvieną liniją, spalvą ar formą reikia pateisinti.
Santūrumo istorija: nuo stoikų iki „less is more”
Santūrumo, kaip vertybės, šaknys siekia antikos laikus. Stoikai – Markas Aurelijus, Epiktetas, Seneka – skelbė, kad išorinis pasaulis neturėtų valdyti vidinio žmogaus. Santūrumas jiems buvo ne silpnumas, o disciplinos forma. Jie nesistengė atrodyti kuklesni nei yra – jie iš tikrųjų tikėjo, kad perteklius blaško ir silpnina.
Japonų kultūra šią idėją išplėtojo į atskirą estetinę filosofiją. Wabi-sabi – grožis netobuluose, laikiniuose ir nepilnuose dalykuose – yra vienas iš santūrumo estetikos pagrindų. Japoniška architektūra, keramika, sodininkystė – visur matoma ta pati mintis: ne daugiau, o geriau. Tuščia erdvė nėra klaida – ji yra dalis kompozicijos.
Vakarų pasaulyje santūrumo estetika įgavo aiškesnę formą XX amžiuje. Architektas Ludwigas Miesu van der Rohe 1947 metais ištarė frazę, kuri tapo dizaino manifesto ekvivalentu: „Less is more”. Jis projektavo pastatus, kuriuose kiekviena detalė buvo būtina, o kiekviena nereikalinga – pašalinta. Bauhaus mokykla, kuri veikė Vokietijoje 1919–1933 metais, tą pačią filosofiją taikė viskam – nuo baldų iki tipografijos.
Vėliau, XX amžiaus pabaigoje, santūrumo estetika persikėlė į technologijų pasaulį. „Apple” dizaineris Jonathanas Ive’as ir Steve’as Jobsas pavertė santūrumą verslo strategija – ir tai veikė. „iPhone” neturėjo fizinės klaviatūros, neturėjo išsikišančių mygtukų, neturėjo jokio pertekliaus. Ir būtent tai jį padarė revoliuciniu.
Kaip santūrumas veikia žmogaus smegenims
Čia prasideda įdomiausia dalis – neuropsichologinė. Kodėl santūrus dizainas dažnai jaučiamas kaip „geresnis”? Atsakymas slypi tame, kaip mūsų smegenys apdoroja vizualinę informaciją.
Žmogaus smegenys nuolat atlieka vadinamąjį pattern recognition – atpažįsta struktūras ir šablonus. Kai aplinka yra perkrauta informacija, smegenys turi dirbti daugiau, kad išskirtų svarbų signalą nuo triukšmo. Tai sukelia kognityvinį nuovargį – pojūtį, kurį žmonės dažnai apibūdina kaip „chaosą” arba „nepatogumą”.
Santūri aplinka sumažina šį triukšmą. Kai mažiau elementų konkuruoja dėl dėmesio, smegenys gali susikoncentruoti į tai, kas iš tikrųjų svarbu. Tai paaiškina, kodėl gerai suprojektuotos svetainės su daug baltos erdvės yra lengviau skaitomos, kodėl santūriai įrengti kambariai jaučiasi erdvesni, ir kodėl paprastas, aiškus pranešimas yra įtikinamesnis nei perkrautas reklamos tekstas.
Psichologas Barry Schwartzas savo knygoje „The Paradox of Choice” parodė, kad per daug pasirinkimų sukelia ne laimę, o nerimą. Tas pats principas veikia ir vizualinėje erdvėje – per daug elementų sukelia ne įspūdį, o sumaištį. Santūrumas yra atsakas į šią problemą.
Santūrus dizainas: kaip jis kuriamas praktiškai
Teorija – gražu. Bet kaip santūrus dizainas iš tikrųjų kuriamas? Čia svarbu suprasti, kad santūrumas nėra tiesiog „pašalinti viską” – tai yra prioritetų nustatymas.
Pirmasis principas – hierarchija. Santūriame dizaine visada yra aiški vizualinė hierarchija: kas svarbiausia, kas antraeilė, kas trečiaeilė. Akis žino, kur eiti. Nėra situacijos, kai penkiolika elementų šaukia vienodu balsu.
Antrasis principas – baltos erdvės (angl. white space) naudojimas. Baltos erdvės nėra tuščia vieta – jos yra aktyvus dizaino elementas. Jos suteikia elementams „kvėpavimo” erdvę, padeda atskirti skirtingas turinio dalis ir kuria elegancijos pojūtį. Jei kada nors stebėjotės, kodėl prabangių prekių ženklų reklamos atrodo taip kitaip nei pigių produktų – atsakymas dažnai yra būtent baltos erdvės kiekis.
Trečiasis principas – spalvų ekonomija. Santūrus dizainas paprastai naudoja ribotą spalvų paletę – dvi, tris, maksimaliai keturias spalvas. Kiekviena spalva turi funkciją: viena – fonas, kita – pagrindinis turinys, trečia – akcentas. Kai spalvos yra per daug, jos praranda savo komunikacinę galią.
Praktinis patarimas: jei projektuojate ką nors – svetainę, prezentaciją, kambarį – pabandykite taikyti „atimties” metodą. Sukurkite viską, ką norėjote, o tada pradėkite atimti po vieną elementą. Kiekvieną kartą klauskite: „Ar be šio elemento viskas vis dar veikia?” Jei atsakymas yra „taip” – elementas turbūt nereikalingas.
Santūrumas madoje: kai mažiau reiškia daugiau stiliaus
Mados pasaulyje santūrumas turi savo vardą – quiet luxury arba „tylus prabangumas”. Ši tendencija pastaraisiais metais tapo dominuojančia tarp tų, kurie tikrai supranta stilių.
Quiet luxury estetika – tai drabužiai be matomų logotipų, be ryškių raštų, be perteklinės dekoracijos. Vietoj to – kokybiški audiniai, puikus kirpimas, neutralios spalvos. Tokius drabužius dėvi žmonės, kurie nori, kad jų stilius kalbėtų pats už save – be prekės ženklo pagalbos.
Ši tendencija nėra nauja. Prancūzų mados namai kaip „Hermès” ar „Celine” visada statė ant santūrumo. Tačiau socialinių tinklų eroje, kai logomanija ir ryškūs aksesuarai dominavo, santūrumas tapo savotišku kontrkultūriniu pareiškimu.
Praktiškai tai reiškia: investuokite į kelis kokybiškus, universalius drabužius, o ne į daugybę pigių, ryškių gabalų. Neutralios spalvos – smėlio, pilkos, tamsiai mėlynos, baltos – lengviau derinamos ir ilgiau atrodo aktualiai. Drabužis, kuris atrodo gerai po penkerių metų, yra geresnis pirkimas nei tas, kuris šiandien atrodo „trendy”.
Santūrumas technologijose: kai produktas netrukdo
Technologijų dizaine santūrumas turi labai konkretų tikslą – produktas neturi trukdyti žmogui atlikti tai, ko jis nori. Tai skamba paprastai, bet iš tikrųjų yra vienas sunkiausiai pasiekiamų tikslų.
„Google” paieškos puslapis yra klasikinis santūraus dizaino pavyzdys. Kai 1998 metais jis pasirodė, visi kiti paieškos varikliai – „Yahoo!”, „AltaVista” – buvo perkrauti nuorodomis, reklamomis, naujienomis. „Google” pasiūlė tuščią puslapį su vienu paieškos laukeliu. Vartotojai iš pradžių buvo sutrikę – jiems atrodė, kad puslapis neįkrovė. Bet greitai suprato, kad tai yra privalumas, ne trūkumas.
„Apple” operacinė sistema „iOS” taip pat buvo sukurta santūrumo principais. Kiekvienas mygtukas, kiekvienas gestas, kiekviena animacija buvo apgalvota. Kai „iOS 7″ 2013 metais perėjo prie plokščio dizaino, tai buvo radikalus žingsnis – pašalintos visos tekstūros, šešėliai, trečiamačiai efektai. Kai kurie vartotojai protestavo, bet ilgainiui šis stilius tapo standartu visai pramonei.
Šiuolaikiniame UX dizaine santūrumas reiškia: mažiau mygtukų, aiškesni keliai, mažiau sprendimų, kuriuos vartotojas turi priimti. Kiekvienas papildomas žingsnis, kiekvienas papildomas klausimas – tai kliūtis tarp vartotojo ir jo tikslo. Geras dizaineris tas kliūtis šalina.
Santūrus gyvenimo būdas: kai filosofija tampa kasdienybe
Santūrumas nėra vien estetikos klausimas. Daugeliui žmonių tai tampa gyvenimo filosofija – ir čia ryšys su minimalizmu, bet ne tas pats dalykas. Minimalizmas dažnai asocijuojasi su radikaliu turto atsisakymu – tuščiais kambariais, kapsulės garderoba, gyvenimu iš lagamino. Santūrumas yra subtilesnė pozicija.
Santūrus gyvenimo būdas reiškia sąmoningumą – žinoti, ko tikrai reikia, ir nesivaikoti to, ko nereikia. Tai gali reikšti mažiau socialinių įsipareigojimų, bet kokybiškesnius santykius. Mažiau informacijos srauto, bet geresnį supratimą to, ką skaitai. Mažiau pirkimų, bet didesnį pasitenkinimą tuo, ką turi.
Psichologiniai tyrimai nuosekliai rodo, kad žmonės, kurie sąmoningai riboja savo vartojimą ir socialinę veiklą, jaučia mažiau streso ir didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Tai nėra atsisakymas malonumų – tai yra malonumų kokybės gerinimas jų kiekio sąskaita.
Praktiškai: pabandykite vieną savaitę stebėti, kiek laiko praleidžiate prie socialinių tinklų, kiek pinigų išleidžiate impulsyviai, kiek susitikimų ar įsipareigojimų prisiimate ne todėl, kad norite, o todėl, kad „reikia”. Tada pabandykite sumažinti kiekvieną iš šių skaičių trečdaliu. Daugelis žmonių, kurie tai išbandė, teigia, kad po mėnesio jautėsi geriau – ne blogiau.
Kai santūrumas tampa gyvenimiška nuostata, o ne taisykle
Visa tai, ką aptarėme – dizainas, mada, technologijos, gyvenimo būdas – turi vieną bendrą vardiklį. Santūrumas nėra taisyklių rinkinys. Tai nėra „naudok ne daugiau kaip tris spalvas” arba „turėk ne daugiau kaip 30 drabužių”. Tai yra nuostata – gebėjimas sustoti ir paklausti: „Ar tai tikrai reikalinga?”
Šis klausimas yra paprastas, bet jo pasekmės – gilios. Kai pradedi jo klausti dizaino sprendimuose, pradedi jo klausti ir pirkdamas naują daiktą. Kai pradedi jo klausti pirkdamas, pradedi jo klausti ir priimdamas socialinius įsipareigojimus. Santūrumas plinta – kaip geras įprotis.
Svarbu suprasti, kad santūrumas nėra asketizmas ir nėra savęs baudimas. Santūrus žmogus gali džiaugtis gera kava, geru vynu, gražiu drabužiu ar puikiai suprojektuotu produktu. Skirtumas tas, kad jis džiaugiasi tuo sąmoningai – žino, kodėl tai vertinga, ir neieško dar daugiau vien todėl, kad „galima”.
Jei norėtumėte pradėti nuo ko nors konkretaus – pradėkite nuo savo skaitmeninės aplinkos. Ištrinkite programėles, kurių nenaudojate. Atsisakykite naujienlaiškių, kurių neskaitate. Išjunkite pranešimus, kurie nėra tikrai svarbūs. Tai mažas žingsnis, bet jis parodo, kaip jaučiasi santūresnė aplinka – ir dažnai žmonės nori daugiau.
Santūrumas šiandien nėra madinga tendencija, kuri praeis po metų. Tai yra atsakas į pasaulį, kuris nuolat siūlo daugiau, daugiau, daugiau – ir kuriame vis daugiau žmonių supranta, kad „daugiau” ne visada reiškia „geriau”. Kartais geriausias dizainas, geriausias drabužis, geriausias gyvenimas – tai tas, kuriame nieko nereikia pridėti, nes nieko nereikia atimti.