Kai šiandien žiūrime į plokščius OLED ar QLED televizorius, sunku įsivaizduoti, kad dar prieš porą dešimtmečių namų kino entuziastai svajojo apie didžiulius, kelis šimtus kilogramų sveriančius projekcinius televizorius. Šie technologiniai milžinai buvo tikri namų pramogų karaliai, kurie leido mėgautis dideliu vaizdu, kai LCD ekranai dar buvo maži ir brangūs.
Projekciniai televizoriai veikė pagal gana paprastą principą – vaizdas buvo formuojamas mažame ekrane ar specialiame modulyje, o paskui per optinę sistemą padidinamas ir projektuojamas ant didesnio ekrano. Tai buvo tarsi televizorius ir projektorius viename įrenginyje, tik sukurtas specialiai namų naudojimui.
Kaip veikė projekcinių televizorių širdis
Projekcinio televizoriaus veikimo principas buvo paremtas optikos dėsniais, kuriuos žmonės naudoja jau šimtmečius. Pagrindinė idėja – paimti mažą, ryškų vaizdą ir jį padidinti naudojant lęšius bei veidrodžius.
Daugumos projekcinių televizorių viduje buvo trys maži CRT (katodų spindulių vamzdžiai) – po vieną kiekvienai pagrindinei spalvai: raudonai, žaliai ir mėlynai. Šie vamzdžiai buvo daug mažesni už įprastų televizorių – paprastai 7-9 colių įstrižainės. Kiekvienas vamzdis formavo savo spalvos vaizdą, kuris paskui buvo projektuojamas per sudėtingą lęšių sistemą.
Optinė sistema buvo tikras inžinerijos šedevras. Kiekvienas iš trijų CRT turėjo savo lęšių rinkinį, kuris vaizdą padidindavo maždaug 10-15 kartų. Visi trys spalviniai vaizdai turėjo būti tiksliai sulygiuoti ekrane – šis procesas vadinosi konvergencija. Kai konvergencija buvo netinkama, tekstas atrodydavo su spalvotais šešėliais, o vaizdas – neryškus.
Trys pagrindinės projekcinių televizorių rūšys
Projekciniai televizoriai skyrėsi ne tik dydžiu, bet ir konstrukcija. Populiariausios buvo trys rūšys, kiekviena turėjusi savo privalumų ir trūkumų.
Galinės projekcijos televizoriai buvo patys populiariausi namų naudojimui. Jie atrodė kaip labai stori įprasti televizoriai – projekcijos sistema buvo įmontuota apačioje, vaizdas atsispindėdavo nuo veidrodžio ir patekdavo ant pusiau skaidraus ekrano gale. Šie televizoriai užėmė daug vietos – gylis dažnai siekdavo 60-80 cm, bet jie buvo patogūs naudoti kaip įprastus televizorius.
Priekinės projekcijos sistemos veikė kaip šiuolaikiniai projektoriai – vaizdas buvo projektuojamas ant atskiro ekrano ar sienos. Šie įrenginiai buvo kompaktiškesni, bet reikalavo tamsesnio kambario ir specialaus ekrano geriausiam vaizdo kokybei pasiekti.
LCD projekciniai televizoriai atsirado vėliau ir naudojo skystųjų kristalų technologiją vietoj CRT. Jie buvo šviesesni, mažiau energijos vartojo ir neturėjo konvergencijos problemų, nes vaizdas buvo formuojamas viename LCD modulyje.
Technologinė evoliucija ir inovacijos
Projekcinių televizorių technologija nuolat tobulėjo. Ankstyvieji modeliai 1970-1980 metais buvo tikri milžinai, dažnai sveriantys daugiau nei 100 kg ir užimantys pusę svetainės. Vaizdas buvo gana tamsus, o spalvų tikslumas – abejotinas.
1990-ųjų pradžioje atsirado pažangesnės CRT technologijos. Nauji fosforo tipai leido gauti ryškesnį vaizdą, o geresnės lęšių sistemos – aštresnį fokusavimą. Konvergencijos reguliavimas tapo automatinis – televizorius pats galėjo koreguoti spalvų sulygiavimą.
Didžiausias proveržis įvyko, kai atsirado DLP (Digital Light Processing) ir LCD projekciniai televizoriai. DLP technologija naudojo milijonus mažyčių veidrodėlių, kurie formuodavo vaizdą atsispindėdami šviesą. Tai leido gauti daug kontrastingesnį ir ryškesnį vaizdą nei senieji CRT modeliai.
LCD projekciniai televizoriai tapo ypač populiarūs 2000-ųjų pradžioje. Jie buvo plonesnė, šviesesni ir turėjo geresnę spalvų perdavą. Be to, LCD moduliai buvo ilgaamžiškesni nei CRT vamzdžiai, kurie laikui bėgant tamsėjo.
Praktinis naudojimas ir kasdienybės iššūkiai
Turėti projekcinį televizorių namie buvo ir džiaugsmas, ir iššūkis. Didžiausias privalumas – ekrano dydis. Kai įprasti televizoriai buvo 25-32 colių, projekciniai siūlė 50-70 colių vaizdą. Tai buvo tikras namų kinas!
Tačiau šie televizoriai turėjo ir nemažai trūkumų. Pirmiausia – svoris ir dydis. Perkelti tokį televizorių buvo tikra operacija, reikalaujanti kelių stiprių vyrų ir kruopštaus planavimo. Daugelis šeimų, įsigijusių projekcinį televizorių, suprasdavo, kad jis liks toje vietoje visam laikui.
Žiūrėjimo kampas buvo ribotas – geriausias vaizdas buvo tik sėdint tiesiai priešais ekraną. Šonuose vaizdas tamsėjo ir prarasdavo kontrastą. Tai reiškė, kad ne visi svetainėje galėjo mėgautis vienodai geru vaizdu.
Priežiūra buvo sudėtingesnė nei įprastų televizorių. CRT modeliai reikalavo periodinės konvergencijos reguliavimo, o lęšiai – valymo. Projekcinės lempos LCD ir DLP modeliuose turėjo būti keičiamos kas 2000-5000 valandų, o jų kaina siekė 200-400 dolerių.
Konkurencija su kitomis technologijomis
Projekciniai televizoriai ilgą laiką buvo vienintelis būdas gauti didelį vaizdą namų sąlygomis už prieinamą kainą. Tačiau technologijų plėtra ėmė keisti situaciją.
Plazminiai televizoriai, atsiradę 1990-ųjų pabaigoje, siūlė panašų ekrano dydį, bet buvo daug plonesni. Nors jie buvo brangesni, daugelis pirkėjų rinkosi juos dėl kompaktiškumo ir geresnės vaizdo kokybės.
LCD televizoriai iš pradžių buvo maži ir brangūs, bet technologijai tobulėjant, jie tapo vis didesni ir prieinamesni. 2005-2010 metais LCD ekranai pasiekė 40-50 colių dydį už panašią kainą kaip projekciniai televizoriai.
Projektoriai namų naudojimui taip pat tobulėjo. Jie tapo kompaktiškesni, šviesesni ir pigesni. Daugelis namų kino entuziastų ėmė rinktis atskirą projektorių ir ekraną vietoj projekcinio televizoriaus.
Kodėl projekciniai televizoriai išnyko iš rinkos
2010-ųjų pradžioje projekcinių televizorių era ėmė artėti prie pabaigos. Keletas veiksnių lėmė jų išnykimą iš rinkos.
Plokščių televizorių kainos drastiškai krito, o dydžiai augo. LCD ir plazminiai televizoriai tapo prieinami 50-60 colių dydžiuose, o tai buvo pakankamai didelis ekranas daugumai šeimų. Be to, jie užėmė daug mažiau vietos ir turėjo geresnę vaizdo kokybę.
HD (aukštos raiškos) televizijos standartų įvedimas atskleidė projekcinių televizorių trūkumus. Daugelis senesnių modelių negalėjo tinkamai atvaizduoti HD signalo, o nauji HD projekciniai televizoriai buvo brangūs ir vis dar turėjo senus konstrukcinius trūkumus.
Vartotojų poreikiai taip pat keitėsi. Žmonės norėjo kompaktiškesnių, lengviau prižiūrimų televizorių. Galimybė pakabinti televizorių ant sienos tapo labai patraukli, ypač mažėjant butų dydžiams.
Galiausiai, projektorių technologija taip pažengė, kad namų kino entuziastai, norintys iš tiesų didelio vaizdo, ėmė rinktis atskirą projektorių ir ekraną. Tai davė daugiau lankstumo ir geresnę vaizdo kokybę nei projekciniai televizoriai.
Nostalgija ir technologinės pamokos ateičiai
Šiandien projekciniai televizoriai yra technologinės istorijos dalis, tačiau jų poveikis buvo nemažas. Jie pirmieji leido eiliniams žmonėms pajusti tikro namų kino pojūtį – didelį ekraną, kuris užpildydavo regėjimo lauką ir leisdavo panirti į filmą.
Šie televizoriai taip pat parodė, kaip svarbu balansuoti technologinį sprendimą su praktiškumu. Nors jie siūlė nepralenkiamą ekrano dydį savo laikais, jų dydis, svoris ir priežiūros sudėtingumas galiausiai tapo lemtingi trūkumai.
Įdomu tai, kad šiandien projektorių technologija išgyvena renesansą. Modernūs 4K projektoriai yra kompaktiški, ryškūs ir santykinai nebrangūs. Daugelis namų kino entuziastų vėl renkasi projekciją, tik šįkart – atskirą projektorių ir ekraną, o ne monolitinį projekcinį televizorių.
Projekciniai televizoriai mums parodė, kad technologijų plėtroje svarbiausia ne tik techniniai parametrai, bet ir tai, kaip technologija integruojasi į žmonių gyvenimą. Geriausios technologijos – ne būtinai pažangiausios, bet tos, kurios geriausiai atitinka realius poreikius ir galimybes.