Nuo mechaninių diskų iki elektroninių spindulių
Televizijos istorija prasidėjo ne nuo to, ką mes šiandien vadiname televizoriumi. 1884 metais vokietis Paulis Nipkovas išrado mechaninį skenavimo diską – paprastą metalinį diską su skylutėmis, išdėstytomis spirale. Šis genialiai paprastas įtaisas galėjo suskaidyti vaizdą į atskiras linijas. Kai diskas sukosi, kiekviena skylutė „nuskenuodavo” vieną vaizdo juostą, o fotoelementas registruodavo šviesos intensyvumą.
Pirmieji mechaniniai televizoriai buvo tikri monstrai – didžiulis sukantis diskas, mirksinčios lemputės ir vos 30 linijų raiška. Vaizdas buvo toks miglinas, kad žiūrovai dažnai neatpažindavo, kas vyksta ekrane. Tačiau tai buvo revoliucija – pirmą kartą žmonės galėjo matyti vaizdus, perduodamus per atstumą.
1930-aisiais atsivėrė nauja era, kai Vladimiras Zvorykin ištobulintas katodų spindulių vamzdis (CRT) pakeitė mechaninį skenavimą elektroniniu. Vietoj sukančių diskų atsirado elektronų pluoštas, kuris „piešė” vaizdą ant fluorescencinės medžiagos padengto ekrano. Šis sprendimas buvo ne tik kompaktiškesnis, bet ir suteikė daug geresnę vaizdo kokybę.
Spalvų atėjimas ir standartų karai
Spalvinis televizijos transliavimas – tai tikra technologinė drama, pilna konkurencijos ir politinių sprendimų. 1950-aisiais JAV vyko tikras „spalvų karas” tarp skirtingų sistemų. CBS siūlė mechaninį spalvų ratą, RCA – elektroninį sprendimą. Laimėjo RCA sistema, kuri tapo NTSC standartu.
NTSC veikimo principas gana gudrus – spalvotas signalas buvo „įpakuotas” taip, kad seni nespalviniai televizoriai vis tiek galėtų rodyti vaizdą juoda-balta spalva. Tai pasiekta naudojant luminancijos (Y) ir chrominancijos (C) signalų atskyrimą. Luminancija atsakinga už ryškumą, o chrominancija – už spalvų informaciją.
Europoje situacija susiklostė kitaip. Vokietija sukūrė PAL sistemą, o Prancūzija – SECAM. Kiekviena sistema turėjo savo privalumų: PAL geriau taisė spalvų iškraipymus, SECAM buvo atsparesnis trukdžiams. Šie skirtumai reiškė, kad keliaujant per Europą su televizoriumi, dažnai tekdavo nešiotis ir konverterį.
Skaitmeninė revoliucija keičia žaidimo taisykles
Analoginės televizijos era baigėsi ne iš karto – tai buvo ilgas procesas, trukęs beveik du dešimtmečius. Skaitmeninės televizijos (DVB) privalumai buvo akivaizdūs: geresnė vaizdo kokybė, efektyvesnis spektro naudojimas ir galimybė transliuoti daugiau kanalų toje pačioje dažnių juostoje.
Skaitmeninės televizijos širdis – MPEG glaudinimo algoritmai. MPEG-2, naudojamas DVB sistemose, sumažina duomenų srautą maždaug 50 kartų, praktiškai neprarasdamas vaizdo kokybės. Tai pasiekiama pašalinant perteklinę informaciją – pavyzdžiui, jei fone matomas mėlynas dangus, sistema išsaugo tik informaciją apie tai, kad tam tikra sritis mėlyna, o ne kiekvieno pikselio duomenis atskirai.
HD televizijos atėjimas iš pradžių sukėlė nemažai painiavos. 720p, 1080i, 1080p – šie skaičiai daugeliui vartotojų skambėjo kaip kinų kalba. Paprasčiau tariant: 720p reiškia 720 horizontalių linijų, rodomus progresyviai (visas kadras iš karto), o 1080i – 1080 linijų, bet rodomus perėjimo būdu (pirmiau nelyginės, paskui lyginės linijos).
OLED, QLED ir kitos šiuolaikinės stebuklų technologijos
LCD televizorių dominavimas rinkoje truko beveik du dešimtmečius, bet technologija turėjo rimtų apribojimų. Skystųjų kristalų ekranai negali sukurti tikrai juodos spalvos – jie tik blokuoja šviesą, bet ne visiškai. Be to, žiūrėjimo kampas dažnai būdavo ribotas, o spalvų perdavimas – ne idealus.
OLED technologija išsprendė šias problemas kardinaliai. Organiniai šviesos diodai patys šviečia, todėl juoda spalva tikrai juoda – pikseliai tiesiog išsijungia. Kontrastas pasiekia beveik begalines reikšmes, o spalvos atrodo natūralios iš bet kurio kampo. Tačiau OLED turi ir trūkumų – organiniai junginiai laikui bėgant degraduoja, o maksimalus ryškumas mažesnis nei LCD.
Samsung atsakas į OLED – QLED technologija. Quantum Dot (kvantinių taškų) technologija naudoja nanokristalus, kurie, apšviesti mėlyna šviesa, spinduliuoja labai grynos raudonos ir žalios spalvos šviesą. Rezultatas – platesnė spalvų gama ir didesnis ryškumas nei tradiciniuose LCD. Tačiau juoda spalva vis tiek ne tokia gili kaip OLED.
MicroLED – tai ateities technologija, kuri žada sujungti OLED ir QLED privalumus. Kiekvienas pikselis yra mažytis LED, kuris gali visiškai išsijungti (kaip OLED) ir pasiekti didelį ryškumą (kaip QLED). Problema tik ta, kad gamyba kol kas brangiai kainuoja.
8K, HDR ir dirbtinio intelekto era
8K televizorių rinkodara kartais primena absurdą – ekranuose, mažesniuose nei 75 coliai, žmogaus akis paprasčiausiai negali atskirti skirtumo tarp 4K ir 8K iš normalaus žiūrėjimo atstumo. Tačiau 8K turi savo prasmę: didesni ekranai, artimesnis žiūrėjimas ir, svarbiausia, upscaling galimybės.
HDR (High Dynamic Range) technologija daug svarbesnė nei papildoma raiška. Ji leidžia perduoti platesnį ryškumo diapazoną – nuo giliai juodos iki akinamai baltos. HDR10, HDR10+ ir Dolby Vision – tai skirtingi standartai, kurie nustato, kaip ši informacija koduojama ir atkuriama.
Šiuolaikiniai televizoriai vis dažniau naudoja dirbtinį intelektą vaizdo gerinimui. AI algoritmai gali:
– Atpažinti vaizdo turinį (veidai, gamta, sportas) ir pritaikyti optimalius nustatymus
– Pašalinti triukšmą iš seno ar prastos kokybės turinio
– Padidinti raišką realiu laiku (upscaling)
– Optimizuoti spalvas pagal aplinkos apšvietimą
Smart TV ir interneto integracija
Pirmieji „protingi” televizoriai buvo gana kvailoki – lėti, su ribotomis funkcijomis ir nepatogiais valdymo pulteliais. Šiandien Smart TV platformos tapo tikrais kompiuteriais su galingais procesoriais ir operacinėmis sistemomis.
Android TV, webOS, Tizen – kiekviena platforma turi savo filosofiją. Android TV siūlo plačiausią aplikacijų pasirinkimą, webOS išsiskiria intuityviu valdymu, o Samsung Tizen optimizuotas greičiui. Tačiau visų tikslas tas pats – paversti televizorių universaliu pramogų centru.
Balso valdymas keičia žiūrėjimo įpročius. Vietoj ilgo naršymo per meniu, dabar galima tiesiog pasakyti „rask komedijų filmus” ar „perjunk į sporto kanalą”. Google Assistant, Amazon Alexa ir kiti asistentai integruojami tiesiai į televizorius.
Streaming kokybė priklauso nuo interneto greičio, bet ir nuo televizoriaus galimybių apdoroti duomenis. 4K Netflix reikalauja mažiausiai 25 Mbps, bet televizorius taip pat turi palaikyti HEVC kodavimą ir atitinkamus DRM standartus.
Ką ateitis žada televizijos technologijoms
Holografiniai ekranai kol kas lieka mokslinės fantastikos srityje, bet kitos technologijos jau beldžiasi į duris. Skaidrūs OLED ekranai leis integruoti televizorius į langus ar veidrodžius. Lanksčių ekranų technologija gali sukurti televizorius, kurie susisuka kaip plakatas.
Quantum Dot technologijos tobulėjimas žada dar platesnę spalvų gamą – galbūt net viršijančią žmogaus akies galimybes. Tai atveria kelius naujiems vizualiniams patyrimams, ypač derinyje su VR ir AR technologijomis.
Perkant televizorių šiandien, verta atsižvelgti į keletą praktinių dalykų. Pirmiausia – ekrano dydis ir žiūrėjimo atstumas. 55 colių televizoriui optimalus atstumas yra 2,1-3,2 metro. OLED puikiai tinka tamsoms patalpoms, o QLED geriau rodo šviesose. HDR palaikymas būtinas, o 8K kol kas perteklinis, nebent planuojate pirkti didesnį nei 75 colių ekraną.
Televizijos technologijų evoliucija tęsiasi sparčiau nei bet kada anksčiau. Tai, kas šiandien atrodo kaip fantastika, rytoj gali atsirasti parduotuvių lentynose. Viena aišku – televizorius seniai peraugo savo pradinę paskirtį ir tapo universaliu informacijos, pramogų ir net darbo įrankiu, kuris formuoja mūsų kasdienybę.