Kas iš tikrųjų yra ta 4K raiška?
Kai pirmą kartą išgirdau apie 4K televizorius, pagalvojau – na, dar vienas marketingo triukas. Bet kai pamačiau vaizdą gyvai, supratau, kad čia kažkas rimto. 4K raiška, arba kaip ją dar vadina – Ultra HD (UHD), reiškia, kad ekrane yra maždaug 8,3 milijono pikselių. Tiksliau kalbant – 3840 x 2160 pikselių. Palyginkite su senaisiais Full HD televizoriais, kurie turėjo 1920 x 1080 pikselių, ir gaunate keturis kartus daugiau detalių.
Pavadinimas “4K” kilo iš kino industrijos, kur skaičiuojami horizontalūs pikseliai – jų yra apie 4000 (tiksliau 3840). Nors techniniai skaičiai gali skambėti sausai, praktiškai tai reiškia, kad žiūrint televizorių iš arti nematysite tų bjaurių pikselių kvadratėlių, kurie anksčiau gadindavo vaizdą. Viskas atrodo sklandžiau, natūraliau, beveik kaip žiūrint pro langą į tikrą pasaulį.
Kaip gimė 4K era
Istorija prasidėjo maždaug 2012-aisiais, kai japonų elektronikos gigantai pradėjo eksperimentuoti su aukštesnės raiškos ekranais. Sony ir Toshiba buvo tarp pirmųjų, kurie pristatė komercinius 4K televizorius. Tiesa, tuomet jie kainavo kaip nedidelis automobilis – apie 20-25 tūkstančius dolerių už 84 colių ekraną.
Bet kaip ir su bet kokia nauja technologija, kainos greitai krito žemyn. Jau 2014-aisiais galėjai įsigyti padorų 4K televizorių už 1000-1500 dolerių. O dabar? Galima rasti puikių variantų už 500 eurų ar net pigiau. Kinijos gamintojų atėjimas į rinką labai paspartino šį procesą.
Įdomu tai, kad turinio kūrėjai iš pradžių atsiliko nuo technologijos. Turėjai nuostabų televizorių, bet žiūrėti juo buvo beveik nieko – visi filmai ir laidos vis dar buvo Full HD ar net žemesnės raiškos. Tik maždaug nuo 2015-2016 metų Netflix, Amazon Prime ir kiti srautinio perdavimo gigantai pradėjo siūlyti 4K turinį.
Technologijos užkulisiai – kaip tai veikia
Dabar įdomiausia dalis – kaip tas ekranas sugeba atvaizduoti tokį detalų vaizdą? Viskas prasideda nuo LCD ar OLED panelės. Daugelis 4K televizorių naudoja LCD technologiją su LED apšvietimu. Tai reiškia, kad už skystųjų kristalų sluoksniu yra šviesos diodai, kurie apšviečia ekraną.
Kiekvienas iš tų 8,3 milijono pikselių turi tris subpikselius – raudoną, žalią ir mėlyną. Valdant šių subpikselių šviesumą, galima sukurti bet kokią spalvą. Skamba paprastai, bet įsivaizduokite, kokia galingos procesoriaus galia reikia, kad būtų atnaujinta informacija visuose tuose pikseliuose 60 kartų per sekundę (arba net 120 kartų naujuose modeliuose).
OLED televizoriai veikia šiek tiek kitaip – kiekvienas pikselis pats švyti, jam nereikia atskiro apšvietimo. Tai leidžia pasiekti tikrai juodą spalvą, nes pikselis tiesiog išsijungia. LCD televizoriuose, net kai vaizdas turėtų būti juodas, vis tiek šiek tiek šviesos prasiskverbia.
HDR – 4K gerasis draugas
Kai jau kalbame apie 4K, negalime nepaminėti HDR (High Dynamic Range). Tai technologija, kuri dirba kartu su 4K raiška ir pagerina vaizdo kokybę dar labiau. HDR nėra apie pikselių skaičių – jis apie tai, kaip tie pikseliai atrodo.
Paprastai tariant, HDR leidžia ekranui rodyti šviesesnį šviesą ir tamsesnį tamsą tuo pačiu metu. Tai reiškia, kad žiūrint filmą su saulėlydžiu, matote ir ryškias saulės šviesas, ir tamsias šešėlių detales – viską vienu metu, be kompromisų. Seniau televizorius turėdavo rinktis – arba šviesios vietos gerai atrodys, arba tamsios.
Yra keletas HDR standartų: HDR10, Dolby Vision, HLG. HDR10 yra pagrindinis ir plačiausiai palaikomas. Dolby Vision yra šiek tiek pažangesnis, bet ne visi televizoriai jį palaiko. HLG daugiausia naudojamas transliacijoms. Kai perki televizorių, įsitikink, kad jis palaiko bent jau HDR10 – kitaip prarandate pusę 4K malonumo.
Ar tikrai reikia 4K, jei turiu nedidelį televizorių?
Štai kur prasideda įdomūs skaičiavimai. Žmogaus akis turi ribotą gebėjimą skirti detales, ir tai priklauso nuo atstumo iki ekrano bei ekrano dydžio. Jei turite 40 colių televizorių ir sėdite 3 metrus nuo jo, jūsų akys tikriausiai nepastebės didelio skirtumo tarp Full HD ir 4K.
Bet jei kalbame apie 55 colių ar didesnį ekraną, ir sėdite apie 2-2,5 metro atstumu, skirtumas tampa akivaizdus. Ypač kai žiūrite kokybišką 4K turinį – gamtos dokumentikas, sporto transliacijas ar gerai nufilmuotus filmus. Tekstūros, veido raukšlelės, plaukų gyslelės – visa tai tampa matoma.
Yra tokia taisyklė: optimalus atstumas žiūrėti 4K televizorių yra maždaug 1,5 karto didesnis už ekrano įstrižainę. Tai reiškia, kad 55 colių (140 cm) televizoriui optimalus atstumas būtų apie 2,1 metro. Bet tai tik gairės – kiekvienas žmogus mato skirtingai, ir kai kurie žmonės net iš toliau pastebi skirtumą.
Turinio problema ir jos sprendimai
Viena didžiausių problemų su 4K televizoriais – kur gauti tą 4K turinį? Įprastos televizijos transliacijos dažniausiai vis dar Full HD ar net SD kokybės. Kabelinė televizija Lietuvoje retai siūlo 4K kanalus. Tai ką daryti?
Srautinio perdavimo platformos yra pagrindinis 4K turinio šaltinis. Netflix, Amazon Prime Video, Disney+, Apple TV+ – visi jie turi nemažai 4K turinio. Bet čia yra keletas “bet”: pirma, reikia mokėti už brangesnį prenumeratos planą. Antra, reikia greitesnio interneto – bent 25 Mbps stabilaus ryšio. Trečia, ne visas jų turinys yra 4K, nors ir auga.
YouTube taip pat turi daug 4K vaizdo įrašų, ir tai nemokamai. Galite rasti nuostabių gamtos vaizdų, kelionių vlogų, technologijų apžvalgų 4K kokybe. PlayStation 5 ir Xbox Series X konsolės taip pat palaiko 4K žaidimus, nors dažnai žaidimų kūrėjai renkasi kompromisą tarp raiškos ir kadrų skaičiaus.
Dar vienas variantas – Ultra HD Blu-ray diskų grotuvai. Jie teikia geriausią vaizdo kokybę, nes duomenys nėra suspausti taip stipriai kaip srautinio perdavimo atveju. Bet diskų kainos nėra mažos, ir reikia investuoti į grotuvą.
Upscaling – kai turinys nėra 4K
Moderniuose 4K televizoriuose yra protinga funkcija, vadinama upscaling arba masteliavimu. Tai procesas, kai televizorius paima žemesnės raiškos vaizdą (pavyzdžiui, Full HD) ir “išpučia” jį iki 4K. Skamba kaip magija, bet iš tikrųjų tai sudėtingi algoritmai, kurie analizuoja vaizdą ir bando atspėti, kaip turėtų atrodyti trūkstami pikseliai.
Rezultatai priklauso nuo televizoriaus procesoriaus kokybės. Brangesni televizoriai (Sony, Samsung aukščiausios klasės modeliai, LG OLED) turi galingesnius procesorius, kurie daro geresnį upscaling darbą. Pigesniuose modeliuose upscaling gali būti vidutiniškas – vaizdas atrodo šiek tiek geresnis nei Full HD, bet ne tikras 4K.
Dirbtinio intelekto technologijos čia irgi įsiterpia. Naujausi televizoriai naudoja mašininį mokymąsi, kad geriau atpažintų objektus vaizde ir taikytų skirtingus upscaling metodus skirtingiems elementams. Pavyzdžiui, veidai gali būti apdorojami vienaip, tekstas – kitaip, fonas – dar kitaip.
Ateitis jau čia – 8K ir kas toliau
Kai tik rinka įsisavino 4K, gamintojai jau stumia 8K televizorius. Tai 7680 x 4320 pikselių – keturis kartus daugiau nei 4K, arba 33 milijonai pikselių. Skamba įspūdingai, bet ar tai praktiška?
Atvirai kalbant, šiuo metu 8K yra daugiau marketingas nei reali nauda. Beveik nėra 8K turinio. Jūsų akys turėtų būti labai geros ir turėtumėte sėdėti labai arti labai didelio ekrano, kad pastebėtumėte skirtumą. Ir kainos vis dar kosminės – pradedant nuo 2000-3000 eurų už mažiausią modelį.
Bet technologijos vystosi. Galbūt po 5-10 metų 8K taps norma, kaip dabar 4K. Kol kas, jei renkate televizorių, 4K yra saldžioji viduriukas – pakankamai pažangu, kad jaustumėte skirtumą, bet ne per brangu ir su pakankamai turinio.
Ką reikėtų žinoti prieš perkant 4K televizorių
Jei nusprendėte įsigyti 4K televizorių, štai keletas praktinių patarimų. Pirma, žiūrėkite ne tik į raiškos specifikacijas. HDR palaikymas yra būtinas – ieškokite HDR10 arba dar geriau Dolby Vision. Atnaujinimo dažnis taip pat svarbus – 60 Hz yra minimum, bet jei žaidžiate žaidimus, ieškokite 120 Hz.
HDMI jungtys turi būti bent HDMI 2.0 versijos, o dar geriau HDMI 2.1, ypač jei planuojate prijungti naujausias žaidimų konsoles. Senesni HDMI standartai gali neperduoti viso 4K signalo su visomis funkcijomis.
Ekrano technologija – čia asmeninis pasirinkimas. OLED ekranai turi geresnį kontrastą ir juodą spalvą, bet gali būti brangesni ir turi teorinį “įdegimo” riziką (nors praktiškai tai reta problema). QLED (Samsung technologija) yra LCD variantas su kvantiniais taškais, teikiantis ryškesnes spalvas. Įprasti LED LCD televizoriai yra pigiausi ir vis dar gali atrodyti puikiai.
Garsas dažnai yra silpnoji vieta plonuose šiuolaikiniuose televizoriuose. Jei esate reiklūs garso kokybei, planuokite biudžetą garso juostai (soundbar) arba namų kino sistemai. Net nebrangus soundbar gali dramatiškai pagerinti patirtį.
Ir paskutinis patarimas – nepirkite televizoriaus nematę vaizdo gyvai. Specifikacijos popieriuje gali skambėti puikiai, bet kaip jis iš tikrųjų atrodo jūsų akims – tai visai kas kita. Eikite į parduotuvę, pažiūrėkite kelis modelius, palyginkite. Ir nepamirškite, kad parduotuvėse televizoriai dažnai nustatyti į “demo” režimą su perdėtai ryškiomis spalvomis – namuose turėsite juos perkonfigūruoti.
Kai pikseliai tampa tikrove
4K televizoriai per pastaruosius dešimt metų perėjo kelią nuo prabangos iki standarto. Tai nebėra technologija ateičiai – tai dabartis, kuri jau prieinama daugumai. Ar verta investuoti? Jei turite bent 50 colių ar didesnį televizorių ir žiūrite kokybišką turinį, atsakymas tikrai taip.
Bet nepamirškite, kad pati raiška – tik viena vaizdo kokybės dalis. HDR, spalvų tikslumas, kontrasto santykis, juodosios spalvos gylumas – visa tai kartu sukuria patirtį. Geras Full HD televizorius su HDR gali atrodyti geriau nei prastas 4K be jokių papildomų funkcijų.
Technologijos toliau žengia į priekį, bet 4K dar ilgai išliks aktualus. Turinys vis daugėja, kainos toliau krenta, o kokybė gerėja. Tad jei svarstote atnaujinti savo namų kiną, dabar puikus metas šokti į 4K pasaulį. Tik nepamirškite greitesnio interneto ir geros spragėsių porcijos – kai pamatysite tą vaizdo kokybę, norėsite žiūrėti viską iš naujo.