Kaip iš esmės veikia dujų viryklė
Dujų viryklė – tai vienas iš tų prietaisų, kuriuos daugelis naudojame kasdien, bet retai sustojame pagalvoti, kaip jis iš tikrųjų veikia. Principas gana paprastas, bet kartu ir genialus. Degios dujos (dažniausiai gamtinės dujos arba propanas-butanas) patenka į viryklę per specialų vamzdį, o tada per reguliatorių ir purkštuvus pasiekia degiklį. Čia jos susimaišo su oru ir užsidega, sukurdamos mėlyną liepsną, kuri ir šildo jūsų puodą ar keptuvę.
Kas įdomu – ta mėlyna liepsna nėra atsitiktinė. Ji rodo, kad dujos dega efektyviai ir švariausiai. Jei liepsna geltonuoja ar raudonuoja, tai reiškia, kad kažkas ne taip – galbūt nepakanka oro arba purkštuvai užsikimšę. Tokia liepsna ne tik mažiau efektyvi, bet ir gali palikti suodžių ant jūsų puodų.
Degiklis sudarytas iš kelių dalių: purkštuvo, oro maišytuvo ir paties degiklio žiedo su skylutėmis. Dujos išpurškiamos dideliu greičiu pro mažą purkštuvo angą, o tai sukuria žemo slėgio zoną, kuri įtraukia orą. Šis oro ir dujų mišinys tada patenka į degiklio žiedą ir išeina pro daugybę mažų skylučių, kur ir užsidega.
Nuo atviros ugnies iki šiuolaikinių degiklių
Virimas ant atviros ugnies lydėjo žmoniją tūkstantmečius, bet dujų viryklės istorija prasidėjo tik XIX amžiuje. Pirmieji bandymai naudoti dujas maistui gaminti buvo gana pavojingi ir nepatikimi. 1802 metais vokiečių išradėjas Zachäus Winzler pademonstravao pirmąjį dujų šviestuvą, o netrukus žmonės pradėjo eksperimentuoti su dujomis ir virimo tikslais.
Pirmosios komercinės dujų viryklės pasirodė apie 1830-uosius Anglijoje, bet jos buvo brangios ir ne itin patikimos. Didžiausias iššūkis buvo sukurti saugų ir efektyvų degiklį. Ankstyvosios viryklės turėjo tendenciją sprogti, nuodytis dujomis arba tiesiog neveikti taip, kaip reikia.
Tikrasis proveržis įvyko 1855 metais, kai vokiečių chemikas Robertas Bunzenas išrado tą, kas dabar žinoma kaip Bunzeno degiklis. Nors jis buvo skirtas laboratorijoms, šis principas – dujų ir oro maišymas prieš degimą – tapo pagrindu modernioms dujų viryklėms. Iki XX amžiaus pradžios dujų viryklės jau buvo plačiai paplitusios Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nors kaimo vietovėse žmonės dar ilgai naudojo malkas ir anglį.
Kodėl virėjai vis dar renkasi dujas
Šiais laikais, kai elektrinės ir indukcinės viryklės tampa vis populiaresnės, dujų viryklės vis dar turi savo ištikimų gerbėjų. Ir tam yra rimtų priežasčių. Pirmiausia – momentinis temperatūros valdymas. Pasukate rankeną – liepsna iš karto sumažėja ar padidėja. Nereikia laukti, kol kaitinimo elementas atauš ar įkaistų. Profesionaliose virtuvėse tai milžiniškas privalumas.
Antra – vizualus grįžtamasis ryšys. Matote liepsną, todėl tiksliai žinote, kiek šilumos tiekiama. Tai gali skambėti kaip smulkmena, bet patyrę virėjai tvirtina, kad šis vizualus elementas padeda geriau jausti virimo procesą. Be to, dujų viryklėje galite naudoti bet kokio tipo indus – nuo senovinių ketaus keptuvių iki modernių nerūdijančio plieno puodų.
Trečia priežastis – veikimas be elektros. Jei nutrūksta elektra, dujų viryklė vis tiek veiks (nors naujesnėms gali prireikti elektros uždegtuvui, senesnes galima uždegti ir degtuką). Tai ypač aktualu vietovėse, kur elektros tiekimas nėra patikimas.
Saugos mechanizmai ir jų svarba
Šiuolaikinės dujų viryklės turi kelis saugos lygius, kurie apsaugo nuo galimų nelaimių. Pats svarbiausias – tai liepsnos kontrolės sistema, dar vadinama termopore. Šis nedidelis prietaisėlis yra tikras gelbėtojas. Kai liepsna dega, termoporos galiukas įkaista ir generuoja nedidelę elektros srovę, kuri laiko atidarytą dujų vožtuvą. Jei liepsna užgęsta (pavyzdžiui, užbėga vanduo ar pučia skersvėjis), termoporos atvėsta, srovė nutrūksta ir vožtuvas automatiškai užsidaro, sustabdydamas dujų tiekimą.
Naujesni modeliai turi ir elektroninius uždegimo sistemas – nebereikia laikyti nuspaudus rankenėlės ir laukti, kol užsidegs. Tiesiog pasukate, ir kibirkštis automatiškai uždega dujas. Tai ne tik patogiau, bet ir saugiau, nes nereikia laikyti rankos prie degiklio.
Dar vienas svarbus elementas – dujų nuotėkio detektoriai, kurie kai kuriuose modeliuose įmontuoti į pačią viryklę arba parduodami kaip atskiri prietaisai. Gamtinės dujos pačios savaime bekvapės, todėl į jas specialiai pridedama medžiagų, suteikiančių būdingą nemalonų kvapą – būtent tam, kad galėtume aptikti nuotėkį.
Skirtingų dujų tipai ir jų ypatumai
Ne visos dujos yra vienodos, ir tai svarbu žinoti. Lietuvoje dažniausiai naudojamos gamtinės dujos (metanas), kurios tiekiamos per centralizuotą tinklą, arba suskystintos naftos dujos – propanas-butanas mišinys, kuris parduodamas balionuose.
Gamtinės dujos yra lengvesnės už orą, todėl nuotėkio atveju jos kyla į viršų. Propanas-butanas, priešingai, sunkesnis už orą ir nuotėkio atveju kaupsis žemiau, grindų lygyje. Tai svarbu žinant dėl saugos – jei jaučiate dujų kvapą ir naudojate balioną, venkite žemai prie grindų esančių ugnies šaltinių.
Šios dujos taip pat skiriasi energetine verte. Propanas-butanas turi didesnę šiluminę galią, todėl degikliai turi būti atitinkamai sureguliuoti. Negalima tiesiog pakeisti dujų tipo nepersukus viryklės – reikia pakeisti purkštuvus ir sureguliuoti oro tiekimą. Dauguma šiuolaikinių viryklių gali būti pritaikytos abiem dujų tipams, bet tai turi atlikti kvalifikuotas specialistas.
Kaip prižiūrėti ir išlaikyti viryklę veikiančią
Dujų viryklė nėra sudėtingas mechanizmas, bet ji reikalauja šiek tiek dėmesio. Reguliarus valymas – tai ne tik estetikos, bet ir saugos klausimas. Maisto likučiai, riebalai ir kitos nuosėdos gali užkimšti degiklio skyles, o tai sukelia netolygų degimą ir geltoną liepsną.
Valyti degiklius gana paprasta. Nuimkite grotelės ir pačius degiklius (daugumoje modelių jie tiesiog iškeliami), išplaukite šiltu vandeniu su indų plovikliu. Jei skylutės užsikimšusios, galite jas išvalyti dantų šepetėliu ar specialiu valymo vieluku. Tik būtinai viską gerai išdžiovinkite prieš sugrąžindami į vietą – drėgmė gali trukdyti uždegimui.
Termoporos taip pat kartais reikia valyti. Jos galiukas gali apsitraukti suodžiais, o tai sutrikdo jos veikimą. Švelniai nuvalykite smulkiu šlifavimo popieriumi ar specialiu valikliu. Jei viryklė neužsidega arba užgęsta iš karto po uždegimo, dažniausiai kaltas būna būtent nešvarus termoporos galiukas.
Kas kelerius metus verta pakviesti specialistą patikrinti dujų žarnų būklę, vožtuvų sandarumą ir bendrą viryklės techninę būklę. Dujų žarnos laikui bėgant gali sutrūkinėti, ypač jei jos netoli šilumos šaltinio. Geriau pakeisti žarną kas 5-7 metus, net jei ji atrodo gerai.
Efektyvus naudojimas ir energijos taupymas
Nors dujų viryklė ir taip gana efektyvi, yra būdų, kaip ją naudoti dar ekonomiškiau. Pirmiausia – naudokite tinkamo dydžio puodus. Jei liepsna liežuva aplink puodo šonus, jūs tiesiog šildote orą, o ne maistą. Idealiu atveju liepsna turėtų būti šiek tiek mažesnė už puodo dugną.
Naudokite dangčius. Tai atrodo akivaizdu, bet daugelis žmonių virimo metu palieka puodus atidengus. Dangtis išlaiko šilumą ir drėgmę, todėl maistas išverda greičiau ir sunaudojama mažiau dujų. Kai kurie tyrimai rodo, kad dangtis gali sumažinti energijos sąnaudas net iki 30%.
Neperkaitinkite. Kai vanduo užverda, nėra prasmės laikyti maksimalią liepsną – vanduo vis tiek verdamas 100°C temperatūroje. Sumažinkite liepsną iki tokio lygio, kad vanduo švelniai burbuliuotų. Taip sutaupysite dujų ir maistas nesiprisvils.
Dar vienas patarimas – planuokite virimo seką. Jei ruošiate kelis patiekalus, pradėkite nuo tų, kuriems reikia aukščiausios temperatūros, o tada mažinkite karštį kitiems. Taip efektyviau panaudosite jau įkaitusią viryklę.
Ateities perspektyvos ir ekologiniai aspektai
Kalbant apie aplinkosaugą, dujų viryklės užima įdomią poziciją. Jos švariausios už anglį ar malkas, bet ne tokios “švarios” kaip elektra iš atsinaujinančių šaltinių. Gamtinės dujos degdamos išskiria apie 30% mažiau CO2 nei akmens anglys ir apie 45% mažiau nei nafta. Tačiau čia yra ir kitas aspektas – metano nuotėkiai. Metanas yra daug galingesnis šiltnamio efektą sukeliantis dujas nei CO2, todėl net nedideli nuotėkiai gali turėti didelę įtaką.
Šiuo metu vyksta intensyvūs tyrimai, kaip pritaikyti esamas dujų sistemas vandeniliui. Vandenilis degdamas išskiria tik vandenį, todėl būtų idealus ekologinis sprendimas. Kai kurie gamintojai jau kuria virykles, galinčias veikti su vandenilio ir gamtinių dujų mišiniais. Tačiau grynasis vandenilis kelia savų iššūkių – jis dega kitokia liepsna, reikalauja kitokių medžiagų ir turi kitokias saugos reikmes.
Kitas įdomus technologinis pokytis – išmanieji valdymo sistemos. Jau dabar galima įsigyti dujų viryklių su elektroniniais valdikliais, kurie tiksliai reguliuoja liepsnos intensyvumą, turi integruotus laikmačius ir net gali būti valdomi per išmaniuosius telefonus. Kai kurie modeliai turi automatinį temperatūros palaikymą – jūs nustatote norimą temperatūrą, o viryklė pati reguliuoja liepsnos dydį.
Vis dėlto, nepaisant visų technologinių naujovių ir ekologinių diskusijų, dujų viryklės greičiausiai išliks populiarios dar ilgus metus. Jos siūlo unikalų derinį – greitį, kontrolę, patikimumą ir santykinai žemą kainą. Profesionalios virtuvės tikrai neskuba jų atsisakyti, o daugelis namų šeimininkų vertina galimybę tiksliai valdyti šilumą ir matyti, kas vyksta po jų puodais. Technologija, kuri prasidėjo nuo paprastos idėjos deginti dujas kontroliuojamoje aplinkoje, per beveik du šimtmečius išsivystė į patikimą, efektyvų ir vis dar tobulėjantį įrankį, kuris padeda mums kasdien gaminti maistą.